Sveiki
Politika + religija + pilietinė visuomenė
Gintarė Raugalytė
Antraštėje formule išreikštas naujas diskusijų ir iniciatyvų sambūris, startuojantis Vytauto Didžiojo universito Diplomatijos ir politikos mokslų fakultete (VDU PMDF), iš tiesų koduoja naują jaunosios akademinės bendruomenės sambūrio „Politika, religija ir pilietinė visuomenė“ idėjinį veiklos kontekstą. Kaip gimė mintis po vienu būsimos veiklos skėčiu aprėpti politiką, religiją ir piliečius, kalbiname idėjos autorių ir generatorių, VDU PMDF antro kurso doktorantą Mindaugą Kasielių.
G.R.: Kaip kilo tokio netradicinio sambūrio sumanymas? Kokią viziją turite?
M.K.: Lietuvoje jaučiama masinės kultūros įtaka ir negatyvus jos poveikis jaunimo savimonei, nes formuojasi ne itin atsakinga, paviršutiniška - vienadienė, malonumais ir nauda grįsta mąstysena. Vis dar nelinkstama būti aktyviais ir visuomeniškais piliečiais. Kita vertus, akademinėje visuomenėje visais laikais esama žmonių idealistų, tačiau jie dažniausiai veikia itin fragmentiškai. Todėl tikslas ir būtų telkti akademinę jaunimo bendruomenę ugdant joje dorovės, atsakingumo, pilietiškumo bei kritiško mąstymo bruožus.
G.R.: Prisiminkite prieš keletą dienų įvykusį sambūrio startą. Kaip šią idėją pasitiko ir priima kauniečiai?
M.K.: Pirmasis susitikimas nebuvo gausus dalyvaujančiųjų skaičiumi, tačiau kokybine prasme – išties naudingas, nes jautėsi, kad susirinko tikri bendraminčiai. Ypač aktualu, kad šis sambūris vienija įvairių krypčių studentus. Ateityje neapsiribosime, kaip kai kuriose Lietuvos jaunimo organizacijose įprasta, vidine – uždara veikla, kuri gali būti naudinga tik tos organizacijos nariams. Žinoma, sunku ir nekorektiška kalbėti apie perspektyvas, nes dar tik pradedame burtis, tad veiklos laukas kol kas numatomas Kauno mieste, tiksliau – Vytauto Didžiojo universiteto aplinkoje. Bet negalima teigti, kad nėra ambicijų veikti ir platesniu mastu.
G.R.: Kokie žmonės palaiko šią idėją?
M.K.: Labai džiugu, kad susirinko tikrai įvairių žmonių, pradedant pirmo kurso studentais ir baigiant dėstytojais. Verta paminėti, kad ši iniciatyva sudomino ir universiteto personalo atstovus. Pavyzdžiui, susitikime dalyvavo ir bibliotekos darbuotoja. Iš tiesų labai naudinga sutelkti tokias skirtingas patirtis, problemas, lūkesčius bei poreikius, pamatyti juos iš labai įvairių perspektyvų. Beje, šis sambūris yra atviras visiems geros valios skleidėjams.
G.R.: Ar žinote tokių iniciatyvų pavyzdžių kitose šalyse?
M.K.: Tiesą sakant, šiuo atveju nebuvo tikslo analizuoti, kopijuoti ir dirbtinai perkelti kitų šalių patirtį (nors paprastai, veikiant įvairiose srityse, svarbu pažinti ir tarptautinę patirtį). Priešingai, siekta orientuotis į šalies visuomeninio dalyvavimo kontekstą ir jame įžvelgti galimą dar neišbandytų idėjų poreikį, atrasti naujas dalyvavimo formas ir atsiliepti į šiuolaikinius aktualiausius iššūkius bei problemas.
G.R.: Sambūrio pavadinimas - gana intriguojantis. Kodėl sugretinta politika, religija ir pilietinė visuomenė? Gal galite plačiau papasakoti apie religijos vaidmenį šiandieninėje mūsų visuomenėje ir politikoje?
M.K.: Šie trys ramsčiai neišvengiamai, norit to ar nenorit, yra mūsų gyvenimo palydovai. Kad ir kokioje sferoje veiktum, kad ir kur egzistuotum, neįmanoma būti apolitiškam, nes vienaip ar kitaip žmogaus gyvenimui daro įtaką politiniai sprendimai. Kad ir kaip žmogus stengtųsi nuo savęs pabėgti esant šiuolaikiniam triukšmui, užimtumui, svaiginantiems renginiams, vis vien ateis toks laikas, kai reikės savęs paklausti – o kas aš iš tiesų esu? Ką ir kodėl šiame pasaulyje veikiu? Kur yra tikrieji mano dvasios namai? Todėl tikėjimo klausimai net radikaliai netikinčiam žmogui taip pat tampa svarbūs, nes kiekviename iš mūsų gyvena Jėzus, kuris kalbina mus ir kviečia, kad per Jį būtume Jo bendrystėje vieni su kitais. O pilietinė visuomenė – atsakinga, išsilavinusi, savanoryste orientuota visuomenė – taip pat yra žmonijos siekiamybė, nes tokioje bendrystėje gali formuotis tarp žmonių tikrasis pasitikėjimas, kurio dabar Lietuvoje pasigendama.
G.R.: Kaip manote, ar šiandien jaunimas ieško savęs religijoje? Ar yra bendrų vertybių religijoje ir politikoje (teoriškai ir praktiškai).
M.K.: Kad ir kaip būtų keista, šiandien jaunimas daugiau savęs ieško tikėjime nei mūsų tėvų karta. Istorinės aplinkybės lėmė, kad jie ne savo noru buvo atskirti nuo tikėjimo. Aišku, nemažai jų ir išlaikė savo svarbiausius įsitikinimus. Tačiau populiariose žiniasklaidos priemonėse pasirodo žinučių, kad šiandien greičiau jaunimas tėveliams atveria kelius į tikėjimą. Žinoma, tai nėra absoliutinė tendencija, bet tokių signalų yra. Kita vertus, apskritai tarp jaunimo jaučiasi sekuliarinės nuotaikos, o kartais kai kuriems tikintiems žmonėms netgi nejauku parodyti savo dvasinę tapatybę, nes šiuolaikinė aplinka to nesuprasianti, dar blogiau – pašiepsianti. Tačiau Jėzus yra pasakęs: „Visi Jūsų nekęs dėl mano vardo.“ Ir priduria: „Savo ištverme Jūs išsaugosite savo gyvybę.“ Kitaip tariant, kad ir kokie laikai būtų, tikinčiam žmogui visada bus iššūkių, bet ištikimybė Dievui ir savo keliui atveria gausias dvasines dovanas. Be to, veikdami išvien, remdamiesi amžinosiomis vertybėmis, galėtume ir visuomenę daryti geresnę bei solidaresnę.
Politiką ir Bažnyčią bendriausiu požiūriu sieja identiški tikslai – tarnauti žmonijai, ir tai turėtų būti idealiausiu atveju. Todėl tai nėra viena kitai priešiškos sritys, o savo veikimu pozityviai turinčios papildyti viena kitą. Todėl mūsų sambūrio prasmė ir galėtų būti – suartinti šiuos du polius (žinoma, savo organizacijos veikimo lauke), idant visuomenėje būtų daugiau santarvės, solidarumo, tarnystės bei pasitikėjimo.
G.R.: Dėkojame už iniciatyvą ir pokalbį.
„Ateitis“, 2010 m., Nr.4
