Nekasdienybė
Širdyse liko šventės šviesa
Vida Turskytė
Kovo 23-iąją Telšių vyskupijos Žemaičių Kalvarijos dekanate iškilmingai paminėtas tikybos mokymo atgaivinimo Lietuvoje 20-metis. Jubiliejinės iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Bazilikoje. Joms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo Žemaičių Kalvarijos dekanato kunigai. Per šv. Mišias giedojo Žemaičių Kalvarijos vidurinės mokyklos mergaičių ateitininkių chorelis.
Pasibaigus šv. Mišioms į šventinę konferenciją parapijos namuose susirinkusius šventės dalyvius menine programėle pasveikino Žemaičių Kalvarijos ir Alsėdžių vidurinių mokyklų mokiniai. Konferenciją pradėjęs Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ savo pranešime labai išsamiai apžvelgė šv. Brunono Kverfurtiečio evangelizacines pastangas ir ryžtą nešti Kristaus Evangeliją pagonims, tarp jų ir lietuviams, atverti jiems krikščioniškosios Vakarų Europos kultūros lobyną. Pavadindamas šv. Brunoną Kverfurtietį pirmuoju Lietuvos žemes pasiekusiu katechetu, ganytojas labai taikliai sulygino jo misiją su tikybos mokytojo Lietuvoje misija, kai prieš dvidešimt metų vėl į mokyklas buvo atnešta Kristaus šviesa. Juk net penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų tikybos mokymo tradicija buvo pertraukta ateistinės ideologijos, kuria sieta atimti tikėjimą ir asmens tautinę tapatybę.
1990 metų birželį tikinčiuosius pasiekė Lietuvos vyskupų sprendimas, pasirašytas kardinolo Vincento Sladkevičiaus, bendrojo lavinimo mokyklose įvesti tikybos mokymą. Tų pačių metų rugpjūčio 13 d. švietimo ministro Dariaus Kuolio įsakymu ugdymo planai buvo papildyti viena savaitine pamoka, sumažinus fakultatyvinių pamokų skaičių. Atgavus nepriklausomybę, trūko kvalifikuotų tikybos mokytojų, darbui mokykloje pasirengusių kunigų. Lietuvos vyskupų rūpesčiu vyskupijose buvo organizuojami katechetikos kursai, steigiami katechetikos centrai, kuriuose rengiami tikybos mokytojai, keliama jų kvalifikacija, teikiama dvasinio ugdymo, dalykinė ir metodinė pagalba. Juridinį tikybos mokymo statusą sustiprino 1991 m. priimtas Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas, kuris suteikė aiškumo švietimo įstaigų vadovams, Bažnyčiai ir patiems tikybos mokytojams.
Po vyskupo pranešimo literatūrinę-muzikinę kompoziciją parodę Telšių V. Borisevičiaus kunigų seminarijos Žemaičių Kalvarijos propedeutinio kurso klierikai dar kartą priminė kilnią šv. Brunono kilnią misiją ir jo pavyzdžio šviesą šiandieninei ir ateinančioms Lietuvos kartoms.
Sveikinimo ir padėkos žodžius konferencijoje tarė Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgio Razmos, Vytauto Gapšio, Jono Jagmino, negalėjusių dalyvauti šiame renginyje, padėjėjai, Plungės ir Rietavo savivaldybių merai Elvyra Valerija Lapukienė ir Antanas Černeckis (Žemaičių Kalvarijos dekanatas, vienas didžiausių Telšių vyskupijoje, jungia net dviejų savivaldybių ribas).
Per dvidešimtmetį dirbusius ir šiandien besidarbuojančius tikybos mokytojus sveikino Plungės rajono savivaldybės administracijos direktorius Albertas Krauleidis, Švietimo skyriaus vedėjas Rolandas Raibužis, abiejų savivaldybių Švietimo skyrių atstovės, kuruojančios tikybos mokymą. Po sveikinimo kalbų šiandieninę tikybos mokymo situaciją dekanate apžvelgė Žemaičių Kalvarijos dekanato tikybos mokytojų metodinio ratelio pirmininkė Odeta Erminaitė. Po jos pranešimo buvo pagerbti ir padėkos raštais bei Švč. Mergelės Marijos – Krikščioniškų šeimų Karalienės paveikslų kopijomis apdovanoti pirmieji dekanato tikybos mokytojai. Žmonės, kurie ir šiandien mums, tikybos mokytojams, yra be galo ryškus pavyzdys.
Prisiminimais dažnai grįžtu į dar ankstesnius – 1989-uosius metus, kai tikybos mokymas oficialiai niekur dar nebuvo įteisintas. Lietuvos mokytojų sąjūdžio grupelė tuomet jau buvo susibūrusi ir Plungėje. Jai vadovavo šviesaus atminimo chemijos mokytojas Antanas Lapukas, vėliau išrinktas pirmuoju Plungės rajono savivaldybės meru. Mokytojų rudens konferencijoje mes, mokytojų sąjūdžio grupė, kreipėmės į tuometinius rajono ir švietimo vadovus su prašymu leisti mokyklose įvesti fakultatyvinį tikybos mokymą. Esame dėkingi buvusiems vadovams, kad mūsų prašymas buvo palaimintas. Tuometinėje 5-ojoje vidurinėje (dabar – „Ryto“ pagrindinė) mokykloje tada dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, todėl turėjau laimės šviesaus atminimo kunigui Petrui Našlėnui-Kerbeliui talkinti vedant užsiėmimus. Net patys nesitikėjome, kad toks paklausus bus mūsų organizuotas fakultatyvas. Viename užsiėmime sėdėdavo 100 mokinių, nuo pradinuko iki dvyliktoko. Ir vaikų tikėjimo patirtis buvo labai įvairi: nuo pirmosios žinios apie Dievą iki filosofinių mąstymų apie egzistencinius klausimus ir gyvenimo prasmės paieškas. Stebino kunigo pedagoginis talentas, gebėjimas tokioje margoje auditorijoje susieti žinomą su nesuvokiamu, slėpinį su realybe. Mano archyve išlikę daugybės mokinių atsiliepimai apie tikybos fakultatyvo užsiėmimus. Keletą jų norėčiau pacituoti.
Vienuoliktokas Giedrius:
„Šiais metais mokykloje labiausiai laukiu pirmadienio. Tą dieną vyksta tikybos fakultatyvo užsiėmimai, tad galiu klausytis nuostabių kunigo minčių apie mūsų gyvenimo prasmę, apie tikėjimo svarbą. To mums niekas niekada nepasakojo nei namuose, nei mokykloje. Suvokiau, koks didelis džiaugsmas sutikti savo gyvenime Jėzų, dabar jau sunku suprasti, kaip galėjau gyventi be Jo, kaip be Jo dar vis gyvena mano tėvai, kiti artimieji. Norėčiau, kad jie ateitų į šias pamokas. Juk kunigas Petras per vienus metus aukštyn kojom apvertė visą ligšiolinį mano supratimą apie gyvenimą, ir už tai jam esu be galo dėkingas.“
Devintokė Renata:
„Pirmąsias tikėjimo pamokas gavau iš savo prosenelės. Jos buvo labai primityvios, paremtos paprasto, mokslo neragavusio žmogaus pasaulio suvokimu, bet esu už tai jai be galo dėkinga. Kunigo pamokos atvėrė man akis daug prasmingesniam, tobulesniam viso to suvokimui. Pradėjau analizuoti savo santykį su Kūrėju, savo gyvenimo prasmės klausimus, stengiuosi būti atidesnė visiems, esantiems šalia. Norėčiau studijuoti teologiją, gal atsiras Lietuvoje tokios studijos, juk taip staiga viskas keičiasi mūsų mylimoje Tėvynėje, tokie stebuklai vyksta...“
Pirmokas Tomas:
„Ačiū kunigėliui, kad išmokė mane sukalbėti ryto ir vakaro maldeles. Dabar jų mokau savo tėvelius. Labai įdomu mokyti suaugusius, nes visko juk jie savo vaikus moko, tik ne maldelių.“
Vienuoliktokas Andrius:
„Džiaugiuosi, kad atėjau į šį fakultatyvą. Su tuo, ką čia išgirstu, kažkaip susisieja visos mano lig šiol lankytos pamokos, visos įgytos žinios. Su nuostaba klausausi kiekvieno kunigo žodžio, kiekvienos minties. Esu dėkingas ir už blaivystės įžadus. Kaip įtaigiai kunigas kalba apie mums visiems svarbius klausimus. Grįžęs bandau perpasakoti viską savo šeimos nariams. Jie nuoširdžiai to klausosi, nors anksčiau prieštaravo mano pasirinkimui lankyti fakultatyvą. Pasirodo, kad net kelioms mūsų kartoms trūko to tikybos pagrindų dėstymo...“
Galėčiau cituoti dar daugybę tų dienų mokinukų atsiliepimų. Visiems – nuo pradinuko iki abituriento – atrodė, kad tikybos mokymas reikalingas, kad jis priartina prie Dievo, skiepijo moralines vertybes, padeda ieškoti gyvenimo prasmės. Gražūs pirmųjų tikybos užsiėmimų lankytojų prisiminimai pirmiausia krypsta į Mokytojo – amžino atminimo garbės kanauninko Petro Našlėno-Kerbelio asmenybę. Dėkingi jam už mums, šiandieniniams tikybos mokytojams, parodytą kelio kryptį – skiepyti teigiamą mokinių požiūrį į gyvenimą, propaguoti tikrąsias vertybes, mylėti artimą ir būti atidesniems vieni kitiems.
Artėjant 1990–1991 mokslo metų pradžiai, ypač daug jėgų ir darbo paaukojo, daug širdies įdėjo gydytojas Aloyzas Pundzius, ieškodamas praktikuojančių katalikų, kurie, neturėdami pedagoginio darbo praktikos, tik gilų, gyvą tikėjimą, ryžtųsi eiti į mokyklas ir nešti ten Gerąją Naujieną, skleisti Kristaus šviesą. Jis apvažiavo visus rajono kaimus ir miestelius, visas mokyklas, rūpindamasis, kad neliktų nė vienos, nors ir mažiausios švietimo įstaigėlės, kurioje nebūtų pradėta mokyti tikybos. Tik maža dalelė tų pirmųjų misionierių dalyvavo jubiliejiniame minėjime. Tai Albina Bartkutė, Birutė Ciparienė, Petronėlė Pocienė, Kamilija Šimkienė, Stanislava Margarita Senkienė. Tačiau padėkos raštai ir atminimo dovanėlės pasieks visus, kurie dėl silpnos sveikatos ar kitų aplinkybių negalėjo atvykti į šventę. Tą dieną buvo apdovanoti visi dalyvavusieji šventėje: šiandien dirbantys tikybos mokytojai, kunigai, valdžios atstovai, mokyklų direktoriai.
Telšių katechetinio centro direktorius mons. Rimantas Gudlinkis, šventės pabaigoje taręs padėkos žodį, apdovanojo ilgiausiai dirbančius tikybos mokytojus Margaritą Balsytę, Algimantą Jušką ir Ramutę Lukošienę.
„Ateitis“, 2010 m., Nr.3
