Netylėjimas
Ar tapatybės krizės mada jau pasibaigė?
Romualdas Kriaučiūnas
Prieš keturiasdešimt metų Erikas H. Eriksonas (Erik H. Erikson) išleido knygą pavadinimu „Identity: Youth and Crisis“ („Tapatybė: jaunatvė ir krizė“). Knyga, suskirstyta į aštuonis skyrius, buvo Eriksono ankstesnių raštų rinkinys.
Pats rašymo stilius buvo sunkus, ištęstas ir semantiškai klampus. Buvo blaškomasi tarp semiotikos, pragmatikos ir loginės sintaksės. Semantinis klampumas bendrąja prasme jau yra garantuotas psichoanalizės šalininkams, prie kurių priskirtinas ir Eriksonas. Laikydamasis psichoanalitikams būdingos tradicijos, jis pirmiausia jautė pareigą išgirti Froido (Freud) išmintį ir tik tada su tam tikru apologetiniu mostu drįso toliau jo dėstymą pratęsti, jį praplėsti. Turėdamas gilias šaknis psichoanalizės sąjūdyje, Eriksonas nesijautė apribotas psichoanalizės žodyno ir terminijos. Tad jis nesibaidė dorybės, ištikimybės, vilties, moralės ir etikos sąvokų, nors pagrindinė ir daugiausia linksniuojama sąvoka buvo tapatybė.
Knygos įvade autorius įspėjo nepateiksiąs išsamaus tapatybės aptarimo ir nagrinėjimo. Cinikas čia pridėtų, kad duotas žodis buvo ištesėtas. Autorius atvirai prisipažino (tas prisipažinimas yra subrendusio žmogaus savybė), kad juo daugiau jis mąstęs ir rašęs apie tapatybę, juo labiau ta sąvoka jam tapusi nepagaunama ir išsikerojusi.
Pats „tapatybės krizės“ termino nukalimas siejamas su autoriaus klinikine patirtimi Antrojo pasaulinio karo metu. Eriksonas tada pastebėjo, kad dauguma psichinių pacientų nebuvo nei karo veiksmų išgąsdinti, nei šiaip simuliantai. Tačiau plėtojabtis karo įvykiams jie buvo praradę savo asmeninį tapatumą ir istorinį tęstinumą. Taigi tapatybės krizė pirmiausia buvo pastebėta patologinės būsenos, bet ilgainiui perėjo ir į „normalų“ bei platesnį gyvenimą. Vėliau buvo teigta, kad tapatybės krizės išgyvenimas yra normalus asmenybės brendimo tarpsnis. Eriksonas teisingai rašė, kad daugelį klinikinių terminų pasisavino ne tik diagnostikai, bet ir tie, kurie tapo per daug išdiagnozuoti. Visa jaunosios kartos banga šaukė jaučianti tokią krizę, kurią vyresnieji savo laiku išgyveno tyliai, viduje ir dažniausiai pasąmonėje. Autorius dar pridūrė, kad dažnai, kalbėdamas su studentais, jis jų klausė, ar pastarieji tapatybės krizės išgyvenimu skundėsi ar gyrėsi.
Kitoje knygos vietoje autorius vėl klausė: ar jaunuoliai prisipažintų esą sutrikę ir viešai taip elgtųsi, jeigu jie nežinotų, kad tapatybės krizę turi išgyventi. Nors ir neduodamas atsakymo į iškeltą klausimą, jis pabrėžė, kad perdėtas tapatybės krizės pabrėžimas buvo laikina mada.
Tapatybė formuojasi stebėjimu, matymu ir išgyvenimu ryšium su kitais. Dauguma tapatybę ugdo nejučiomis ir nesąmoningai. Tapatybė niekada nebūna galutinai baigta, nes ji nėra statiška, bet dinamiška. Per vieną šmtmetį trys vyrai – Darvinas (Darwin), Marksas (Marx) ir Froidas – negrįžtamai pakeitė pačios žmogiškosios tapatybės sampratą. Šiuo metu turime milžinišką bombą ir mažytę piliulę, kurios, nors iš esmės ir nekontroliuodamos mirties bei gyvenimo, jau teikia galią spręsti, kam duotinas gyvenimas ir kas skirtas mirčiai.
Vidinė tapatybė susikuriama normaliai vystantis, augant ir bręstant. Jaunuoliui svarbu patirti pilnatvę, jausti besirutuliojantį tęstinumą tarp vaikystės metų ir ateities vizijų. Patologiškais atvejais kalbama apie negatyvią tapatybę. Tačiau Eriksonas matė lygiagretų reiškinį didesniu mastu. Tai pirmus žingsnius žengiantys didmiesčių nusikaltėliai, neturintys stipraus ekonominio, tautinio ir religinės atramos taško, apie kurį galėtų austi pozityvią tapatybę. Kita grupė jaunuolių, užaugusių totalistinėse ar trapiose šeimose, ieško prieglobsčio radikaliose grupėse, kur maištavimo ir sutrikimo tendencijos yra laukiamos ir net gerbiamos. Apsistojęs prie kartų santykių, knygos autorius pabrėžė, kad vyresnioji karta yra tiek pat reikalinga jaunosios kartos, kiek pastariesiems yra svarbu gauti įkvėpimo ir stiprybės iš vyresniųjų.
Priklausantys ateitininkų sąjūdžiui turi puikią progą savo tapatybę formuluoti ir ją stiprinti. Turint tikrą kelrodį lengviau išvengti klystkelių ar sutrikti. Jaunuoliai, bręstantys ateitininkų gretose, turi daugiau galimybių turėti gerus vadovus, suprantančius auklėtojus ir pasišventusius globėjus. Tokioje aplinkoje tapatybei ugdyti yra puikios sąlygos ir dauguma norimą tapatybę išsiugdys net nežinodami, kad netolimoje praeityje buvo beveik mada jaunimui išgyventi tapatybės krizę.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.1
