Netylėjimas
Ar valstybei verta investuoti į tikrąsias vertybes?
Inesa Čaikauskienė
Pradžia. Ištikimybė, šeima ir meilė. Vertybių trejeto rinkimais ankstų šeštadienio rytą prasidėjo devintieji Nacionaliniai maldos pusryčiai jaunimo grupelei. Tiems žmonėms… tą rytą… Pilies gatvės kepyklėlėje… geriant rytinę kavą… kalbant apie šiandienos iššūkius organizacijų veikloje… ištikimybė, šeima ir meilė pasirodė labiausiai verti dėmesio iš visos gausybės vertybių.
Susitikimo prieš pagrindinį Nacionalinių maldos pusryčių renginį tikslas buvo aptarti, kaip galima kurti valstybę vertybių ir socialinės krizės laikais.
Pirma dalis. Kas yra vertybės?
Tik prasidėjus diskusijai iškilo klausimas, kas yra vertybės. Tiksliau, niekas iš ten buvusių nesiginčijo, kas yra vertybės, nes visi paminėjome tas pačias, bet sunkiausia buvo suprasti, kodėl skirtingi žmonės, bendruomenės, socialinės grupės turi skirtingas vertybines nuostatas ir kas vienam atrodo blogis, kitam yra gyvenimo tikslas, siekiamybė. Pavyzdžiui, kodėl vieniems ištikimybė yra kertinė vertybių piramidėje, o kiti ištikimybę supranta kaip archajišką palikimą, kliūtį asmenybės laisvei, kūrybai ir tobulėjimui? Kodėl vieni šeimą laiko vyro ir moters sąjunga ir iš jų sąjungos gimstantį kūdikį prilygina didžiausiam stebuklui, o kiti su didžiuliu susirūpinimu pareiškia, jog taip nepalankiai žiūrint į vienos lyties asmenų tariamą šeimyninę sąjungą, valstybei gresia visiškas susinaikinimas, nes šalis taps nepatraukli nei finansinėms, nei kultūrinėms investicijoms. Juk homoseksualai – tai garsioji „creative class“ (kuriančioji klasė), skatinanti vartojimą, augimą ir vystymąsi.
Apsiribosime katalikišku požiūriu, nes nukrypti į kitas religijas būtų per sudėtinga. Tačiau šiek tiek nukrypsime, nes esame įsitikinę, kad egzistuoja visoms religijoms bendros amžinosios vertybės, kuriomis siekiama vieno – kurti visuotinai egzistuojančią tiesą. Krikščionys visas šias vertybes gali pavadinti biblinėmis vertybėmis, ateinančiomis iš Dievo. Visoms joms aprašyti skirtas Šventasis. Raštas, o Jėzus Kristus, kaip kūnu tapęs Dievas, yra atskaitos taškas vertybių skalėje.
Tikrąsias vertybes galima išskirti ir pagal reiškinį „vilkas ėriuko kailyje“. Būtent klasikinėmis vertybėmis, kaip priemone siekti valdžios, galios ir su visu tuo ateinančių pinigų, manipuliuojama žmonėmis, pelnomas jų palankumas.
Šiuo atveju tas „ėriuko kailis“ yra šeima, pasitikėjimas, ištikimybė, meilė artimui, teisingumas, socialinė taika ir kt. Savo žmonas ir vaikus priversdami (arba nusipirkdami) šypsotis ir kurdami laimingos šeimos iliuziją, „šeimos vyrai“ užpildo valdančiųjų valstybės institucijų nišas ir kuria korupcija, kyšininkavimu, emigrantais bei visišku politikų abejingumu savo šalies problemoms garsėjančią valstybę. Skambūs žodžiai „tauta“ ir „teisingumas“ hipnotizuoja mases, todėl vėliau belieka stebėti pramogų pasaulį (jau seniai kėlusį šleikštulį), tik šį kartą jau kuriantį valstybės valdymo šou. Teisybės, skaidrumo ir sąžiningumo puoselėtojais save skelbiantys žurnalistai už didžiulius honorarus rašo straipsnius (kuriais patys netiki) apie homofobišką Lietuvą, kurią pasmerkia visas likęs pasaulis, nors pasigilinus paaiškėja, kad tarptautinėje arenoje tą pasmerkimą kursto to homofobiškumo „aukomis“ tapę homoseksualai bei kraštutinių, save humanistais vadinančių, pažiūrų atstovai. Visuomenei, išvargintai chaoso, greito valstybės augimo, vartojimo, susvetimėjimo ir naujų kultūrų su visu jų baltu ir juodu turiniu antplūdžio, teisingumas, šeima, jautrumas ir nuoširdumas teikia vilties ir užtikrina palankų požiūrį į tą viltį suteikiančius. Tačiau šiame laikinosios kultūros pasaulyje, pagrįstame vartojimo ideologija, tokios vertybės labai apsunkina, o tikri moraliniai įsipareigojimai kelia baimę, nes jie labai nepalankūs siekiant greitos gerovės. Todėl vilties suteikėjams belieka apsivynioti tomis vertybėmis, kaip sendintu (tai parodo ilgaamžišką kokybę) saldainių popierėliu ir tikėtis, kad visi Tave nupirks... tai, beje, dažnai ir nutinka.
Taigi tikrosios, amžinosios, klasikinės vertybės yra per ilgus amžius susiformavusios, visuotinį gėrį ir tiesą kuriančios nuostatos.
Antra dalis. Vertybių nesuvokimas
Būtent veikla, teoriškai grindžiama fundamentaliosiomis vertybėmis, o praktiškai siekianti pseudovertybių įtvirtinimo, atvedė pasaulį prie ekonominės krizės: prisidengę kilniais tikslais ir tiesos siekimo kaukėmis politikai, verslininkai ir kiti įtakingi valstybių veikėjai siekė tik savanaudiškų tikslų – materialinės gerovės, asmeninės laisvės ir aplinkinių paklusnumo bei nuolankumo. Šiuo atveju Kristus su savo pamokymais ir nurodymais apie saiką, atsakomybę, nuolankumą, sąžiningumą, vyro ir moters sąjungą buvo parankus tik tiek, kad prisidengus šiais žodžiais buvo sumaniai kuriama vartotojiška kultūra. Tai tokia kultūra, kur suvartojama ir įvertinama bet kas, o juk negali meilei, šeimai, draugystei suteikti materialią vertę ir tai nusipirkti. O tokia prekyba vyksta, tačiau įsigyjamas labai blogos kokybės, trumpo vartojimo produktas. Pradėjus kristi rudeniniams lapams prasideda Kalėdų reklama. Įdomu, koks procentas vaikų pasakytų, kokia yra tikroji Kalėdų reikšmė – juk daugelio jų supratimas apie Kristaus gimimo šventę prasideda dovanomis ir baigiasi saldumynais bei visą dieną rodomais filmukais. Kalėdų simboliu jau drįstu pavadinti filmą apie šunį Bethoveną, asmens sargybinį, vieną namuose likusį vaiką... ir, žinoma, neaprėpiamas nuolaidas gausybei įvertintų niekelių. Taip nusiperkamos Kalėdos. Tačiau jau pirmąją dieną po Kalėdų lieka tuštuma, depresija, sąmyšis, nuo kurių negelbėja jokie nusipirkti niekeliai. O juk koks nuostabus advento mėnuo, kuris kviečia susikaupti, mąstyti, laukti, susitaikyti, prisiminti savo artimą ir jį aplankyti. Bet tai materialiai neįvertinta vertybė – niekas su pavydu nežiūrės, jeigu pasakysite, kad buvote rekolekcijose. Arba tokia vertybė kaip tolerancija. Šiandien daugelio tradicinių vertybių šalininkams šis žodis kelia neigiamas asociacijas ir patenka į vertybių sąrašo pabaigą, nes siejamas su reikalavimu „užsimerkti“ prieš pseudovertybių įsigalėjimą. Tačiau tolerancija graikiškai reiškia kantrybę! Tokią, kuri susijusi su kantriu laukimu ir siekimu, kad įvyktų, ko laukiama, dėl ko stengiamasi, kovojama, arba kantrus išgyvenimas blogų, žmogų gniuždančių dalykų. Bet kantrybė jokiu būdu nereiškia abejingumo arba tolerancijos, kuri šiandien įgijo formą: „ manęs tai neliečia“.
Kitas klasikinių vertybių skalę išbalansuojantis reiškinys – atviras bandymas įteigti pseudovertybes: iškreipta prigimtinė šeimos samprata, abortai, eksperimentai su žmogaus embrionu, eutanazija jau nėra slepiami – juos siekiama įtvirtinti įstatymais. Visuomenė klaidinama ir verčiama abejoti tikrosiomis vertybėmis. Gėris čia jau reiškia tai, kas yra naudinga konkrečiu momentu konkrečiai grupei. Teigiama, kad tradicinė šeima yra gerai, bet atkakliai įrodinėjama būtinybė palaikyti homoseksualų bandymus vaidinti „šeimą“ ir, kas baisiausia, į šitą spektaklį įtraukti vaikus. Tai galima prilyginti nusikaltimui, nes psichologiškai ir morališkai žalojama jauna asmenybė, kuri pati negali priimti sprendimo.
Ir klausimas, kuris galėtų padėti susivokti vertybių skalėje. Kokią aplinką norime matyti ir kokioje aplinkoje norime matyti augančius savo vaikus? Įdomu, kiek bus atsakiusių, kad labai patinka nuolatinis tempas, stresas, laikinumas, besaikis vartojimas, kuris neturi jokios prasmės ir veda tik į depresiją, kai jau nebepavyksta įsigyti daugiau negu kaimynas. Arba kiek pasisakytų už ateitį, kurioje sūnus vieną dieną pristatytų savo būsimą vyrą, vaikaitis būtų pradėtas mėgintuvėlyje, nes dukra po dviejų vaisiaus pašalinimo procedūrų nebegalėtų susilaukti vaikų, senatvėje, kad keltumėt mažiau rūpesčių sau ir kitiems, būtų pasirūpinta, kad Jūsų gyvenimas užsibaigtų kelių mililitrų vaistų įšvirkštimu. Toks jau tas subjektyvus gėris ir laikina „gerovė“.
Trečia dalis. Įsipareigojimas ir atsakomybė
„Žmonijos ateitis priklauso nuo žmonių, kurie pasikliauna tiesa ir kurių gyvenimus nušviečia kilnūs moralės principai, leidžiantys jų širdims mylėti iki pasiaukojimo“, – rašė popiežius Jonas Paulius II. Asmeninis įsipareigojimas savo gyvenimu liudyti vertybines nuostatas neišvengiamai verčia ieškoti tokių pačių liudytojų, puoselėtojų ir kovotojų. Kuriasi bendruomenė. Pagrindinė jos susikūrimo sąlyga yra artimo meilė arba suvokimas, jog „kitas man yra svarbesnis negu aš – kitas man yra Dievas“. Iš to supratimo kyla atsakomybė už kito, tas kuris man yra Dievas, gerovės užtikrinimą. Tikras bendruomenės narys negali būti pats sau laisvas individas, be asmeninės atsakomybės ir įsipareigojimo bendruomenei. Taip trokštama laisvė daryti, ką nori ir kaip nori, nes „gyvenu tik kartą“, be jokio įsipareigojimo ir aukos, galiausiai tampa nelaisve. Pamažu savanaudiškas laisvės troškėjas tampa kurčia, akla ir nebylia asmenybe. Taigi bendruomenei reikalingas kiekvienas narys, o vienas žmogus be bendruomenės yra bejėgis kovoti dėl savo idealų.
Tik stipri bendruomenė gali kovoti dėl savo įsitikinimų ir vertybinių nuostatų, patraukti abejojančius ir nežinančius, ką pasirinkti. Atkuriant tradicines vertybes, kurių išskirtinis bruožas – pagarba visuotinei tiesai, kiekvienas bendruomenės narys turi pateikti asmeninį liudijimą. Būtent čia bendruomenė turėtų parodyti savo ryžtą ir pagrįstą užsispyrimą laikytis tradicinių vertybių ir neiti į kompromisus.
Šiandien, ekonominio sunkmečio laiku, kai mūsų idėjų, kelerius metus buvusių įspraustų į projektų rėmus, finansavimas tapo minimalus, yra puiki proga pamąstyti ir, neįsipareigojant už projektinių lėšų atsiskaitymus, pradėti judėjimą į viešumą ir parodyti tą pozityvų liudijimą, kad, turint tvirtas amžinųjų vertybių nuostatas, finansinis nuosmukis tik iškelia turinčias tvirtą vertybinį pagrindą asmenybes.
Valstybės vadovai tokį amžinųjų vertybių sąjūdį turėtų ypač paremti, nes tai reikalauja nepalyginamai mažiau lėšų nei reformų reformavimas.
Nukrypimas, kurio nebuvo galima ištrinti. Bendruomenės stiprumą užtikrina ir kita sąlyga – moteriškumas ir vyriškumas: moteriškas jautrumas, kruopštumas, atkaklumas ir pakantumas bei vyriškas racionalumas ir griežtumas. Tai tik dar vienas argumentas, kodėl tos pačios lyties asmenų santuokos destabilizuoja visuomenę.
Pabaiga. Dievas davė mums protą, kad pažintume tiesą ir valią ir kad siektume to, kas yra moraliai gera. Ištikimybė savo principams ir vertybinėms nuostatoms ir artimo meilė užtikrins amžinųjų vertybių atnaujinimą. Šeima yra mažoji bendruomenė, kurioje bręsta didelės bendruomenės nariai, valstybės piliečiai.
Dar prieš prasidedant devintiesiems Nacionaliniams maldos pusryčiams mažoje jaunimo grupelėje buvo kalbama, jog valstybės kūrimas vertybių ir socialinės krizės laikais pirmiausia turi prasidėti nuo tvirtos, amžinąsias vertybės puoselėjančios bendruomenės kūrimo.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.8
