Netylėjimas
Duoti – imti
Audronė Lukoševičiūtė
Tai malda motinos, kuri prašo atleidimo, kad neišmokė savo vaikų duoti, bet mokė tik imti. Tad ir aš susimąsčiau, ar aš, ateitininkė, taip pat ir visa ateitininkija, neturėtume kaip ši mama prašyti Dievo atleidimo, nes neišmokėme savų ateitininkų duoti, bet dažniausiai mokėme tik imti ir netgi nepadėkoti. Ar to nemokome jų diena po dienos savo veikla? O po to skundžiamės.
Panašių skundų esu girdėjusi jau seniai. Štai vienas vadovas po ateitininkų renginio skundėsi: „Aš jaučiuosi pavargęs ir apiplėštas, nes vaikai tik ima, prašo, reikalauja, bet nieko neduoda atgal.“ Esu girdėjusi ir ateitininkų vaikų palyginimą su ne ateitininkais – su ne ateitininkais esą dirbti maloniau, nes jie daugiau duoda, dažniau dėkoja, džiaugiasi, o mūsiškiai tik reikalauja vis daugiau ir naujų pramogų, skundžiasi, kad viskas jau žinoma, matyta, daryta, neįdomu.
Ir pati pridedu – užaugę, tapę studentais, retas moksleivis prisijungia prie studentų ateitininkų veiklos, nes čia jų niekas nemaitina su šaukšteliu, nesugalvoja jiems naujų pramogų, bet siūlo patiems atrasti savo nišą ir patinkančią veiklą ateitininkijoje. Veikti kasdienybėje kaip studentams ateitininkams.
Tačiau ir studentai ateitininkai nėra „šventa karvė“. Kartą mes su drauge juokavome, jog darysime socialinį bandymą: išplatinsime skelbimą, kad kviečiami susitikti studentai ateitininkai, pabūti kartu, na, ir susitikimo metu, be visa kita, bus pasidalyta įspūdžiais iš Indijos. Kitą kartą, sakėme, paruošime skelbimą, kad kviečiame atvykti į Indijos pristatymą. Per abu susitikimus vyktų lygiai tas pats, bet kažkodėl mums atrodė, jog į antrąjį susirinktų daug daugiau. Tad gal iš tikrųjų verta visus skelbimus pradėti taip: bus dalijama nemokama arbata iš Kinijos ir skanūs švieži sausainiai, o nepakartojamą cirko pasirodymą surengs varlė ir žirafa?
Aš tikrai nieko nekaltinu ir nelieju savo kartėlio, tiesiog liūdnai juokauju ir garsiai mąstau, kaip mus, ateitininkus, veikia vartotojiška kultūra. Sau jau seniai prisipažinau, kad esu vartotojiškos kultūros vaikas ir, nors dažnai ją peikiu, taip pat dažnai neatsispiriu jos pagundoms. Bet nuo tada, kai sau tai prisipažinau, man pasidarė lengviau kovoti su pagundomis.
Galbūt ir mes, ateitininkai, pripažinę, kad per daug duodame, kišame, siūlome, bet nemokome jaunųjų ateitininkų patiems prisidėti, dėkoti, lengviau atsispirtume šiai pagundai ir pasirinktume kitas veikimo formas, skatinančias kiekvieną iš mūsų įdėti savo indėlį. Bent jau visai nedidelį, bent nuoširdų ačiū už tai, kad stengėtės...
„Ateitis“, 2009 m., Nr.8










