Netylėjimas
SAS: būti ar nebūti?
Agnė Markauskaitė
Šiek tiek daugiau nei prieš metus penki studentai ateitininkai buvo išrinkti į SAS valdybą. Visi plojo, linkėjo sėkmės, ištvermės ir galbūt džiaugėsi, kad ačiū Dievui atsirado penki žmonės. Nesvarbu, kad valdybą rinko 15 suvažiavimo dalyvių, nesvarbu, kad rinkom penkis iš penkių, nesvarbu, kad tik trys išrinktieji buvo salėje, o kitus prisikalbinom telefonu, ir net nesvarbu, kad nė vienas iš išrinktųjų nelabai suvokė, kodėl jis ėjo į valdybą. „Turbūt dėl to, kad nėra kam eit...“ – „Gal ką nors gero nuveiksiu...“ – „Reikėjo penkto žmogaus – todėl ir sutikau...“ Tokios ir panašios mintys sukosi mūsų galvose. Bet neverta dabar grįžti į prisiminimus – šiandien svarbiausia įvertinti, ką gi ši „penkiukė“ per metus nuveikė. Pasistengsiu trumpai pristatyti renginius, akcijas, kitus mūsų inicijuotus darbus ir pabandysiu bendrai apžvelgti SAS situaciją, valdybos veiklą, pateikti keletą pasiūlymų ateičiai.
Krizė?
Praėjusį rudenį į Lietuvą atkeliavo „krizė“ – gal ir gerai, nes su šiuo reiškiniu ir į mūsų galvas atėjo mintis apie krizę SAS. Taip turbūt jau daugelis valdybų kalbėdavo savo posėdžiuose – mes tikrai nebuvom originalūs, tik šiuo atveju labiau tikom prie bendro Lietuvos ir pasaulio konteksto. Krizė siautė visur... Matyt, siaučia ir ne vien Studentų sąjungoj... Bet tai jau kita tema... Taigi vienas iš ryškiausių požymių, kad krizė tikrai yra – tai, kad pati SAS valdyba nesuvokė, kur tos krizės šaknų ieškoti... Kalbėjom apie pereinamumą, sąmoningumo trūkumą, sukom galvas, kaip kuo daugiau ir kuo įvairesnės veiklos studentams pasiūlyti. Ir bandėm – sudarėm pusės metų antradieninių studentų susitikimų programą Vilniuje, bet itin nusvilom – studentų tai nesudomino, o ir prieš pakviestus žmones būdavo nemalonu, kai į susitikimą su AF pirmininku ateidavo 4 studentai… Vadinasi, neradom patrauklios formos... Rankos sviro… Ir pasitikėjimas savimi krito... Bet tada mums į pagalbą su Juozo Girniaus knyga rankose atskubėjo tas pats AF pirmininkas Vygantas Malinauskas, – cituodamas J. Girnių jis sugebėjo mums parodyti, kurioj pusėj tas tikrasis studento ateitininko kelias. „Ugdyti save kaip vertingą asmenybę“, – tai tapo nauju mūsų valdybos šūkiu, siekiu, tikslu... Šioje vietoje galima padaryti pauzę ir atskeisti pirmą mūsų valdybos ir kartu SAS bėdą – atėję į valdybą mes svarstėme, kas yra studentas ateitininkas, nesijautėme esantys tikri studentai ateitininkai. Manau, sutiksit, kad tikrai negera praktika, jog tik į valdybą patekę ateitininkai apie tai susimąsto, jaučiasi pasiklydę ateitininkiškose vingrybėse, o ką jau kalbėti apie išankstinę programą, viziją, rinkiminę kampaniją einant į valdybą.
Ugdyti save kaip vertingą asmenybę...
Dar kartą pakartosiu: „Ugdyti save kaip visapusišką ir vertingą asmenybę.“ Kodėl tai svarbu ir ką mums tai reiškia? Kadangi esu per jauna, kad būčiau autoritetas ir kad į mano nuomonę būtų rimtai atsižvelgiama, pacituosiu J. Girnių: „Organizacija visada atspindi savo narius: kokie nariai, tokia ir organizacija. Rūpintis organizacijos lygiu – tai kelti jos narių lygį“ (J. Girnius. Raštai, III. Vilnius, 1995, p.181). Taigi nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ir priklausys, kokia bus Studentų ateitininkų sąjunga. Mes esam organizacijos kokybės rodiklis. Turbūt esate girdėję daugeliui keistai skambančią frazę „studentai ateitininkai privalo skaityti“, o per pastaruosius metus susikūrė keli mįslingi „skaitymo būreliai“ (du Vilniuje ir vienas Kaune). Raginimas skaityti ir nagrinėti pasaulėžiūrinę literatūrą atsirado ne iš nesugalvojimo, ką studentams pasiūlyti, – apie tai rašė tas pats J. Girnius. Skaitymas padeda mums tapti šviesiomis asmenybėmis, o šviesi asmenybė yra mąstanti, bet ar įsivaizduojat mąstančią asmenybę be skaitymo? Daugelį gąsdinantį žodį skaitymas galima pakeisti į gilinimasis, analizavimas, išsamus domėjimasis ir pan. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, bet pabandyk visa tai padaryti neskaitydamas... Nepavyks...
Tačiau būtina suvokti, kad skaitymas nėra mūsų tikslas savaime, tai tik priemonė mūsų tikslui pasiekti. Savo tikslą turime jau šimtmetį: „Visa atnaujinti Kristuje!“ Šių mokslo metų tema jį dar labiau papildo: „Ateiki atnaujinti mūsų ir mūsų tautos“. Savęs ugdymas, skaitymas yra ne dėl mūsų pačių – tai dėl Dievo Karalystės žemėje kūrimo, dėl Lietuvos kultūros perkeitimo, krikščioniško krašto išsaugojimo. Mes turbūt pernelyg susikoncentruojame į savo bėdas arba atvirkščiai – per daug didžiuojamės savimi. Tačiau kreipkime žvilgsnį nuo savęs, kreipkime į Lietuvą, į Bažnyčią, galvokime ne apie tai, kaip SAS būti pranašesnei už kitas studentų organizacijas, bet apie tai, kokių studentų ateitininkų reikia universitetui, Lietuvai, Bažnyčiai. Kai mes tikslo sieksime labiau už nuolatinį savęs kaip centro iškėlimą, tuomet, matyt, nereikės nė SAS valdybos – SAS traukinys riedės savaime.
Žinoma, džiugu, kad daugelis studentų ateitininkų veiklos deficitą kompensuojame būdami vadovai stovyklose, akademijose ar jas organizuodami. Tai labai graži studento ateitininko veiklos pusė. Būti sektinu pavyzdžiu moksleiviui ir jaunučiui – turbūt kiekvieno iš mūsų svajonė. Bet siekimas būti pavyzdžiu kaip tik ir įpareigoja mus kuo labiau savo veiklą gilinti, kad kuo daugiau galėtume pasidalyti ir atiduoti. Nėra pavojaus būti per giliems, yra pavojus būti per sekliems (J. Girnius). Ir pakartosiu nebe pirmą sykį – studentai ateitininkai nėra Ateitininkų federacijos aptarnaujančiojo personalo padalinys. Rūpinimasis moksleiviais, jaunučiais – tik vienas iš mūsų veiklos barų. Jei manimi netikite – atsiverskite St. Ylos „Ateitininkų vadovo“ skyrelį apie SAS, ten ir rasite šią mintį. Taigi studentai ateitininkai turi grįžti prie studentiškos veiklos. Didžiulio AF pirmininko Vyganto Malinausko triūso dėka turime vieną iš konkrečiai surašytų variantų, kuriame apibrėžtos „Buvimo studentu ateitininku gairės“. Šis dokumentas SAS Suvažiavime buvo svarstomas darbo grupėje, o vėliau oficialiai priimtas kaip „Studento ateitininko pareigos ir veiklos gairės“. Tad nuo šiol turime studento ateitininko elementorių, pagal kurį turėsime savo veiklą grįsti ir galėsime naujiems organizacijos nariams pasakyti, ką veikia studentas ateitininkas ar studentiškas mūsų vienetas.
Ar studentams ateitininkams reikia universiteto?
Jeigu jau užsiminiau apie vienetus, reikia paliesti kitą mums labai skaudžią temą – studentiško vieneto Vilniuje stygių. Tai man skaudu netgi asmeniškai, nes pati jau penkti metai studijuoju Vilniuje, o kad turėtume korporaciją ar klubą Vilniuje ar Vilniaus universitete – nepadariau beveik nieko. Prisipažinsiu, iš tiesų tai atrodo sunkus iššūkis – turėti Vilniuje normaliai veikiantį studentų vienetą. Bet argi ne iššūkiai ir grūdina mus? Ar „Visa atnaujinti Kristuje!“ nėra dar didesnis iššūkis nei šis? Jei jau pasiryžtame viską perkeisti per Kristų, ar negalime pasiryžti Vilniaus universitete įkurti studentų ateitininkų klubą? Žinoma, galit man užduoti klausimą – o kam to vieneto apskritai reikia? Aš ir pati ilgai savęs to klausiau ir dažnai galvojau, kad gal nereikia. O tuo labiau universitete... Bet vis dėlto mes, matyt, turėtume pasiryžti ir grįžti į universitetus. Mes esame studentai – akademinės bendruomenės dalis, tad akademinėje terpėje ir turime veikti, turime atstovauti krikščioniškajai pozicijai. Be to, esame narystės organizacija ir ateitininku negalime būti po vieną atskirai. Ateitininku galime būti tik bendruomenė. Mes kuriame bendruomenę, bet tik bendruomenė padaro mus ateitininkais. O būtent bendruomeniškumo Vilniuje mums ir trūksta. Galime pasidžiaugti įsisiūbavusia Kauno studentiškų vienetų veikla – VDU draugove, korporacija „Gaja“; jie galėtų būti pavyzdys buriantis Vilniuje. Galite sakyti, kad studentų vienetas Vilniuje utopija, bet, matydama pačią jauniausią SAS kartą – pirmakursius ir antrakursius, žvelgdama į juos jaučiu, jog žodis „utopija“ praranda prasmę – svarbu šiuos žmones įtraukti į veiklą, o jiems svarbu suvokti, kas yra studentas ateitininkas, kur link jis eina ir kaip savo tikslo siekia.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera...
Kad ir kaip būtų, vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad mes vis dar turime ką daryti, kur eiti, ką nuveikti – vadinasi, organizacija dar gyva, dar yra žmonių, kurie joje mato prasmę. Ir net jeigu suskausta pažvelgus į kurią nors SAS vietą, taip pat gerai, nes kai įsipjaunam pirštą mums irgi skauda, nes pirštas yra mūsų kūno dalis, kurią norisi kuo greičiau pagydyti, kad vėl galėtų normaliai funkcionuoti. Kai kurioms žaizdoms užgydyti reikia turėti kantrybės, laiko, pasiryžimo – juk reikia dažnai perklijuoti ir atnaujinti pleistrą, nuolat žaizdą stebėti, valyti ir neleisti supūliuoti. Tad, studente ateitininke, jei matai žaizdą Studentų sąjungoje, ne tik parodyk ją, bet ir pagelbėk ją sulopyti.
-------------------
Pradėjusi nuo valdybos, jos veikla ir pabaigsiu. Matyt, įdomu, kokius projektus mes patys vertiname geriausiai. Visų pirma norėtume pasidžiaugti didžiaisiais renginiais – BioSAŽA bei SAVA. Manome, kad abi akademijos buvo išties vykusios. Teigiamai vertiname ir naujas, bet galbūt tradicija tapsiančias idėjas: išleisti SAS stalo kalendorių ir organizuoti Naujųjų metų sutikimą ateitininkų draugijoje. Pavyko mums ir SAS interneto puslapį bent iš dalies, kiek mūsų žinios ir pajėgumai leido, atnaujinti. Ne visai pavykusiu projektu laikytume Vilniuje bandytą antradieninių susitikimų programą bei keletą studentų susitikimų, kurie nesusilaukė dėmesio ir dalyvių.
Akylesni studentai turėjo pastebėti, kad pagrindines tezes, kurias šiandien girdėjote, galėjote išgirsti iš mano lūpų dar prieš pusę metų per AF Atstovų konferenciją Kaune (arba perskaityti žurnale „Ateitis“). Iš tiesų, mūsų akimis žvelgiant, studentiškos veiklos prioritetai nepasikeitė. Mes taip pat ne viską spėjome nuveikti, atlikti, padaryti. Kaip SAS valdyba dalį kaltės prisiimame, nes ir po pusės metų turime kalbėti apie tuos pačius dalykus. Todėl, matyt, buvo lemta, kad mūsų kadencija, nors ir laikinai, bet vis dėlto būtų pratęsta...
SAS: būti ar nebūti?
Komentaras
Vos vakar parašiau žinutę į elektronines konferencijas apie SAS suvažiavimą ir tai, kad mums nepavyko išrinkti naujos valdybos. Buvo labai įdomu laukti, kokia bus kitų ateitininkų reakcija. Kol kas tik vienam skaitytojui tai buvo tarsi šaltas dušas, kiti tyli... Arba vis dar apimti šoko būsenos, arba visiškai abejingi. Žinoma, nuoširdžiai dėkojame tiems, kurie nerašė į viešąją erdvę, bet parašė senai (laikinai naujai) SAS valdybai. Gavome išties gražių ir nuoširdžių laiškų. Prisipažinsiu, tikėjausi, jog žinia, kad ateitininkijos šimtmečio išvakarėse vienoje iš Sąjungų nėra trijų narių, sutinkančių metus atsidėti SAS valdybos veiklai, sukrės ir sukels el. laiškų audrą konferencijoje. Pasirodo – klydau...
Keista, nes pati nemanau, kad naujos valdybos neišrinkimas yra didelė tragedija. Ne, tai tiesiog realybė. Realybė, kuriai mūsų valdyba iš dalies buvo pasiruošusi. Iš pradžių manėme, kad valdybos neišrinksime ir suvažiavimas neįvyks, nes tiesiog neturėsime kvorumo, bet, nors kvorumą ir turėjome, valdybos neišrinkome. Taip, mums trūksta žmonių... Turbūt vos keletas iš tų 25 studentų, dalyvavusių suvažiavime, nėra įsitraukę į kurios nors sąjungos, vietovės, komiteto ar vieneto valdybas. Turbūt dėl to man buvo visiškai lengva ir neskaudu po to, kai iš pasiūlytų 12 žmonių visi atsisakė kandidatuoti, atsistoti ir pasakyti, kad „SAS valdyba sutinka prasiilginti savo kadenciją“. Taigi senoji (naujoji laikinoji) valdyba privalo neeilinį SAS suvažiavimą sušaukti iki kovo 1 d. Šis terminas buvo nustatytas su mintimi, kad suvažiavimas vyktų kartu su SAŽA. SAŽOS organizavimas gali tapti dar vienu išbandymu Sąjungai, nes mes jau suvažiavimo metu pareiškėme, kad SAS valdyba žiemos akademijos neorganizuos, tam turėtų susiburti savanorių komanda. Jei savanorių neatsiras – SAŽOS nebus, bus tik suvažiavimas. Norėtumėt užduoti klausimą, o kas bus, jeigu ir po kelių mėnesių valdybos neišrinksim? Tada galėsim atsakyti kitu klausimu: ar mums reikia SAS? Ar reikia SAS Ateitininkų federacijai? Ar reikia SAS patiems studentams? Ar reikia SAS moksleiviams ir jaunučiams (nes dažnai jiems studentų ateitininkų nereikia – jiems pakanka „šaunių vadovų“)?
Taigi klausimą „būti ar nebūti“ reikėtų kol kas atidėti į šalį ir palaukti, kol atslūgs emocijos ir susigulės mintys po suvažiavimo. Bet keletu minčių apie šį renginį norėčiau pasidalyti... Jau seniai nebuvau vienoje vietoje mačiusi tiek daug šviesių ir gražių veidų. Iš tiesų gera buvo šį savaitgalį praleisti tokioje draugijoje. Netgi dėl valdybos (ne)rinkimų nebuvome slogios nuotaikos. Be to, manau, kad per suvažiavimą nuveikėme iš tiesų daug – priėmėme dokumentą „Studentų ateitininkų pareigos ir veiklos gairės“, įpareigojimą studentams ateitininkams iki XVI Kongreso aplankyti bent dvi kuopas, įpareigojimą naujajai SAS valdybai (!), kuriame iš karto nubrėžti veiklos prioritetai... Patiko studentų aktyvumas, diskusijos, klausimai ir geras ūpas... O ką jau kalbėti apie jaukią vakaro programą, kurioje mūsų ausis ir širdis glostė nuostabūs studentų ateitininkų balsai...
Negaliu nepasidžiaugti šešiais žaviais jaunuoliais, kurie šv. Mišių metu davė studento ateitininko įžodį. Jau seniai nebuvau mačiusi (net nepamenu, ar išvis mačiau), kad įžodį vienu metu duotų net keturi vaikinai ir dvi merginos.
Kai pagalvoji, gana keistas suvažiavimas ir keistai geros nuotaikos po jo. Atrodo, reikėtų kelti uraganą (ko ir tikėjausi viešojoje ateitininkų erdvėje), jog SAS nėra naujos valdybos... Bet visiškai nesinori to daryti. Nematau nieko blogo, jei, nebijodami savo paties šešėlio, pasakome: „Taip, neturime žmonių“, „Taip, situacija Sąjungoje nėra ideali“. Tai pirmas žingsnis problemos sprendimo link. Naiviai ir optimistiškai tikiuosi dviejų dalykų: 1) kad po keleto mėnesių per neeilinį suvažiavimą rinksime naujus, drąsos ir pasiryžimo kupinus ateitininkus ir 2) kad tylintys el. ateities konferencijos skaitytojai šioje situacijoje, kaip ir aš, neįžvelgia tragedijos ir nėra atsitvėrę tylia abejingumo siena. Jau geriau pasakyti „nebūti“, negu sakyti „O man tas pats“.
Būk, SAS‘e, būk!
„Ateitis“, 2009 m., Nr.9
