Susipažinkime
Talentinga atlikėja apie save kalba tyliai
Gintarė Raugalytė
Eidama į pokalbį su Indre Dirgėlaite, turėjau tūkstančius klausimų. Juk spaudoje vis šmėžuoja žinutės apie ją. Tai ji savo balsu pakeri miuziklo „Velnio nuotaka“ žiūrovus, tai vis tampa ne vieno tarptautinio džiazo vokalo konkurso laimėtoja, tai patirties ir žinių semiasi Suomijoje. Pastarosios išvykos rezultatas – originalus bendradarbiavimo su suomiais projektas, kurio metu buvo suburta grupė „Virsmas“, kurianti improvizacinę muziką pagal lietuvių liaudies dainas ir Šiaurės Europos šalių džiazo tradiciją. Būtų galima tęsti šį pasiekimų sąrašą, tačiau susitikus Indrę ir patogiai įsitaisius prie arbatos puodelio pašnekesys pakrypsta kita linkme. Kaip pati klaipėdietė sako, „nereikia jokių etikečių“, todėl nutariame pasikalbėti apie žmones vienijančią, suburiančią muziką.
„Muzika turi kalbėti“
Energinga ir idėjų nestokojanti Indrė Dirgėlaitė, paprašyta prisistatyti, išlieka kukli.
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad nesivadinu žvaigžde ir tokia nesu. Studijavau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedroje. Tada per Erasmus/Socrates mainų programą atsirado galimybė išvykti vienam semestrui studijuoti į Suomijos J. Sibelijaus muzikos akademiją. Po kelių mėnesių kvietė pasilikti ilgiau. Taip ten išbuvau ir mokiausi džiazo bene dvejus metus. Šiuo metu studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Džiazo muzikos magistrantūros programoje, – keletą faktų apie save pažėrė Indrė.
Klaipėdietė tarstelėjo, kad ją žmonės galbūt labiau žino po „Velnio nuotakos“, kur Indrė atliko Jurgos vaidmenį.
– Man patinka dainuoti. Dalyvauju festivaliuose ir kituose renginiuose, nes tiesiog patinka. Žinote, aš ketinau rinktis psichologiją ar politikos mokslus, bet supratau, kad bus kažkaip keista, jei šalia manęs nebus muzikos. Muzika man – laisvė, gyvybė; čia negali būti vietos nesveikai konkurencijai. Tikiu, kad muzika turi ugdyti vertybes, – savo nuomonę dėstė įvairiuose Lenkijoje, Graikijoje, Latvijoje, Suomijoje, Rumunijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje vykusiuose festivaliuose dalyvavusi džiazo atlikėja.
Melodinga „Išganymo armija“
Indrė savo gimtajame mieste taip pat neužmiršta muzikos. Ji su grupe būsimųjų socialinių pedagogų, studijuojančių Klaipėdos kolegijoje, džiazo studijos programoje vykdo socialinį-interakcinį projektą. „Mokomės džiazo... Einame pas žmones!“ – atskleidė Indrė.
Pasirodo, susitikimai Klaipėdos benamių dienos centre „Išganymo armija“ tapo sielos atgaiva žmonėms, pakliuvusiems į sudėtingas gyvenimo situacijas.
– Žmonės ateina iš sąvartynų, su įvairiomis priklausomybėmis, tačiau čia atranda socialinį ir dvasinį palaikymą. Bendruomeninis giedojimas visus sujungia, žadina tikėjimą, viltį ir meilę... Taikome įvairias kūrinių interpretacijas. Bandome garsu ir žodžiu pasakyti, kad viskas bus gerai. Kartu tiesiog pabūname. Aš ir pati labai atsigaunu, sustiprinu tikrąsias tikėjimo vertybes. Tai meilė, – kalbėjo šio sumanymo entuziastė.
Turbūt pelnytai galima sakyti, jog Indrė negaili jėgų bei pastangų, kad muzika kalbėtų ir būtų su žmonėmis tikėjime ir meilėje. Indrė minėjo, jog ši mintis kilo natūraliai, kai žmonėms, atėjusiems į dienos centrą tvarkytis dokumentų, buvo pasiūlyta pagiedoti. Įdomiausia, kad, bene metus veikiant šiems susibūrimams, norinčiųjų skaičius prisijungti ir su dainų pagalba rasti vidinę ramybę sparčiai auga.
Pasak Indrės, „Išganymo armijoje“ gieda ir dainuoja įvairaus amžiaus – ir aštuoniolikamečiai, ir septyniasdešimtmečiai, ir skirtingą gyvenimo patirtį sukaupę žmonės.
– Vis aktyviau žmonės įsitraukia į bendruomeninį giedojimą. Akivaizdu, kad muzika suvienija ir teikia vilties. Įtaka kiekvienam atėjusiam yra akivaizdi. Atsiranda pasitikėjimas, žmonės atsiveria – giesmė sujungia... Beje, jie – įdomios asmenybės, atviri, išmintingi... Pagrindinė pagalba – tikėjimas. Čia dingsta statusai, vaidmenys, lieka tik meilė... Na, ir būsimieji socialiniai pedagogai turi galimybę patirti dvasinės veiklos galią, tampa empatiškesni, o tai ateityje turės didelę reikšmę jų profesinei veiklai.
Indrės nuomone, muzika yra vienas iš kelių atrasti, tikėti ir mylėti. Galbūt suprantama, kodėl likimo skriaudžiami atranda save su bendruomeninio giedojimo pagalba, iš visos širdies pamilę giesmes „Susitik su manim“, „Aš jums atsiųsiu rožių lietų“...
Lietuvių ir suomių charakteriai „Virsme“
Besigilindama į džiazo subtilybes Suomijoje, Indrė susirado nemažai bendraminčių.
– Muzika šiandien... Nesinori būti teisėja ar vertintoja. Manau, yra grojančių įdomią muziką ir žmonės gali rinktis, kas jiems patinka. Kai esi daug ką girdėjęs, tada gali spręsti, kas tau mieliau. Pavyzdžiui, kai maistas yra vien tik ryžiai, tai ir valgai vien tik ryžius. Priešingu atveju lavėja ir skonis. Tas akademiškumas nėra visada gerai, – nenorinti savęs jokiais rėmais varžyti sakė I. Dirgėlaitė.
Užmegzti ryšiai su suomių atlikėjais leido subrandinti, kaip Indrė teigia, pastovesnį trečius metus gyvuojantį projektą „Virsmas“. Grupė, kurios nare tapo pašnekovė ir dar trys profesionalūs suomių atlikėjai, eksperimentuoja, improvizuoja lietuviško folkloro ir suomiško džiazo kontekste.
Grupės narė mano, jog, be teorinių pagrindų, ne mažiau svarbi yra muzikos kalba apie tai, kas aktualu šiandien. „Šis tarptautinis projektas, manau, tai leidžia įgyvendinti. Lietuviškos ir suomiškos kultūrų jungtis atskleidžia kiekvienos tautos savitumą, išskirtinumą, o kartu randami ir sąlyčio taškai“, – kalbėjo Indrė.
Beje, lietuvių mentalitetas taip pat buvo atskleistas išleistoje gražiausių Lietuvos partizanų dainų kompaktinėje plokštelėje – „Už Laisvę, Tėvynę ir Tave“. Patriotiniai liaudies kūriniai atgimė, neatitoldami nuo autentiškų melodijų ir nuotaikos. Indrė Dirgėlaitė savo balsu taip pat papuošė šį albumą.
- Nesvarbu titulai. Tikėkime meile, Dievu ir muzika. Muzika, kuri kalba su žmonėmis, – pokalbio pabaigoje pasakė Indrė, panorusi išlikti iki galo kukli ir neatskleisti savo būsimų muzikinių projektų.
„Ateitis“, Nr.2009 m., Nr.3
