Susipažinkime
Dėl tikėjimo mokslo galia – skrydis per Atlantą
Gintarė Raugalytė
Trumpas dosjė:
Vardas: Elžbieta
Pavardė: Degutytė
Gimimo vieta: Vilnius
Metai: 12.
Talismanas: nėra
Skaitomos knygos: Janos Frey „Užgesęs žvilgsnis“
Mėgstamiausia vieta: namai
Pomėgiai: fotografija, piešimas, vaidyba
Laisvalaikis: pasivaikščiojimai su draugais po sostinės Senamiestį
Augintinis: katinas iš gatvės
Gyvenimo avantiūra: keturi mėnesiai mokslų JAV St. Josephs (Šv. Juozapo) mokykloje
Karjera: filmo „Balkonas“ premjera Čikagoje
Artimiausi ateities planai: rugsėjį pradėti lankyti 7-ąją klasę Šiuolaikinės mokyklos centre Vilniuje.
Garsusis Leonardas da Vinčis sakė: „Valgymas be malonumo virsta nuobodžia mityba, o mokslas be aistros teršia atmintį. Ji nebepajėgia suvokti to, ką praryja.“ Šią sentencija virtusią mintį galima taikyti ir vilnietei paauglei Elžbietai Degutytei. Tiesa, jai – tik priešingai! Didžiulė aistra mokslui bei kinui ir, žinoma, nemažas žiupsnelis sėkmės atvedė į Čikagą. Per pastaruosius keletą mėnesių mergina atskleidė kone visus savo talentus ir maloniai nustebino artimuosius bei aplinkinius. O kas žino, gal ir gerbėjus...
Šeimyninis projektas
Kaip Elžbieta (draugų vadinama tiesiog Elze) atsidūrė Amerikoje – kelios versijos. Žinoma, juokaujame. Tiesiog į šią patirtį nutarėme pažiūrėti pačios Elžbietos ir ją visą laiką globojusios aktyviosios visuomenininkės Dainos Cyvienės akimis.
Pasak Elžbietos, mintys apie kelionę prasidėjo tada, kai jai kilo tokia mintis.
„Mintis išvykti į JAV kilo, kai tėvams pasakiau, kad noriu į Ameriką. Kadangi pas mus Lietuvoje buvo apsilankiusi mūsų giminaitė, kuri mane pakvietė apsilankyti Amerikoje, mano tėvai neprieštaravo. Jie pradėjo su ja susirašinėti ir paklausė, ar aš galiu pas juos apsilankyti. Ji atsakė teigiamai. Kadangi vizą turėjau, taip ir išvažiavau. Mano mama skrido su manim ir pabuvo ten dešimt dienų. O aš išbuvau keturis mėnesius“, – didele šypsena pokalbį padabino pašnekovė.
Gerąja fėja mergaitei virtusi giminaitė Daina, pati auginanti penkis vaikus, leidosi į atsakingą avantiūrą, priimdama ir šeštąjį.
„Kalbos apie Elzės atvykimą prasidėjo prieš pustrečių metų, kai su sūnumi Tomu lankiausi Lietuvoje. Kai 2006 metais buvome Lietuvoje, lankėmės pas pusbrolį Arūną Degutį. Tada ir pradėjom pokalbį apie mokyklas. Paminėjau, jog būtų įdomu, kad mūsų vaikai pažintų mokyklą ir kitaip, t.y. bent dvi savaites lankytų vienas kito pradinę mokyklą ar Lietuvoje, ar JAV. Elzytė sakė, kad bijotų (ji tuomet buvo 9 metų, o Tomas jau tada būtų pasiryžęs – jam buvo 11). Diskusijos šeimoje užvirė įdomios. Po metų mano dukra Regina lankėsi Lietuvoje, ir penkias savaites dirbdama savanore „Vilties Angelo“ centre pagal „Vaiko vartai į mokslą“ programą, lankėsi ir Elzytės šeimoje. Ji tada ir įsimylėjo Elzytę, kurią pirmą kartą sutiko! Grįžus Regina man pasakė, kad būtinai reikia Elzytę pakviesti pagyventi pas mus, nors trumpam. Tada prasidėjo dar rimtesnės kalbos. Nuėjau į St. Josephs mokyklą Downers Grove (Čikagos priemiestis. Aut. past.) ir paklausiau, ar mokykla priimtų giminaitę iš Lietuvos. Mokykla su mielu noru priėmė mūsų prašymą! Su Elzytės tėvais nusprendėm, kad bandysim keturis mėnesius! Ir tada man teko visi popierizmai... Na ir pildžiau, ir skambinau, ir žiūrėjau, kad viskas būtų padaryta. Su šeima svarstėm, kur ir kaip gyvensim. Visi labai laukėm! Elzytės tėvai labai gražiai padėjo viską sutvarkyti. Aš tik parašydavau ir per kelias dienas užduotis būdavo atlikta! Mūsų namuose vis būna draugų, svečių, pažįstamų, šeimų – mūsų durys tikrai atviros!“ – su dideliu džiaugsmu kalbėjo energingoji Daina.
Kuklumu pasižyminti Elžbieta ištarė, kad nuvykus buvo be galo malonu pamatyti visus giminaičius ir Čikagą.
Adaptacija – lengva kaip plunksnelė
Ne paslaptis, kad kultūrinis šokas, nuvykus į visiškai skirtingą ir tik atvirukuose matytą šalį, dažnai ištinka net ir didžiausius kelionių mėgėjus. Tiesa, šį kartą šoko nebuvo, o pati adaptacija virto ekstremalia kasdienybe.
„Reikėjo priprasti prie mokyklos, aplinkos, kalbos, kultūros, na ir, aišku, prie visokių svorio matų, dolerių, ilgio matų ir t.t. Klimatas buvo panašus. Gal kartais šiek tiek šilčiau“, – prisiminė santūrioji Elžbieta. Su „visagalio“ interneto pagalba virtualiu būdu prie pokalbio prisijungusi Daina papildo šeštoke tada tapusios merginos mintis.
„Elzytė pritapo tuojau pat! Ji labai norėjo ir stengiasi pritapti. Nebuvo jokių problemų! Pritapo žaibo greičiu! Vaikas! Mokytojai net stebėjosi, kad ji greitai viską perprato! Na, ir mums buvo nemažai darbo, nors nesinori per daug apie „darbus“ kalbėti ar rašyti... Teko su Elzyte visiems mums dirbti su anglų kalbos „vocabulary“ (žodynu. – Aut. past.).
Sunkiau buvo priprasti prie didelės šeimos ritmo! Ritmas ir tempas gali virsti chaosu, o kartu ir parodyti, kad kiekvienas žmogus šeimos sistemoje yra svarbus, reikalingas, laukiamas ir mylimas! Sunkiausia Elzytei buvo mokytis dalytis dėmesiu, džiaugtis, užjausti, padėti, prisidėti, laukti ir t.t. Ir žinoti, kad esi dalis šeimos!
Mums tas patiko, ir tikrai su meile dirbom. Pas mus visuomet pilnas namas, mes kitaip gyventi ir nemokam. Tie vaikeliai mums labai trumpam paskolinti iš Dievo! Dievo dovanėlės! Reikia mylėti, dirbti, padėti, mokyti, išklausyti, suprasti, užjausti, rodyti dėmesį ir t.t.“ – iš už Atlanto nenuilsdama kalbėjo Daina.
Elžbieta, nuvykusi į Čikagą, su Dainos pagalba surengė filmo „Balkonas“, kuriame ji sėkmingai vaidino, premjerą.
„Elzytės talentai tikrai yra vaidyba! Po atvykimo praėjus vos savaitei, suruošėme „Balkono“ filmo peržiūrą. Tai buvo proga sutikti Elzytę, pasivaišinti pica ir pabendrauti su bendraamžiais. Kvietėm angliškos ir lietuviškos (lituanistinės mokyklos. – Aut. past.) klasės mokinius, taip pat Pasaulio lietuvių centro darbuotojus. Centre buvo rodomas filmas. Buvo apie 150 žmonių – sėkmingai atlikta!“ – rankomis suplojo Daina.
Į Čikagą atsivežtas filmų kraitis – tai ilgametė Elžbietos vaidybos patirtis. Mergina nedrąsiai prasitarė, jog yra lankiusi menų studiją „Terra Bella“. Vaidino minėtosios studijos organizuojamose stovyklose „Kinotrakas“ (stovykloje aktoriai suskirstomi į grupes ir patys kuria mėgėjiškus filmus).
„Dar galėtumėte pamatyti mano kojas filme „Nerutina“, – prisipažino mergina, pridūrusi, jog greičiausiai filmas padėjo prisistatyti bendraamžiams Amerikoje ir su jais susidraugauti.
„Mūsų akimis“
Keli mėnesiai Amerikoje kremtant mokslus Lietuvos moksleivei atrodė lyg svaigus sapnas, kurio metu buvo daug ko išmokta ir patirta. Paprašyta palyginti lietuviškas ir amerikietiškas mokyklas, Elžbieta dėstė savo įspūdžius.
„Amerikos ir Lietuvos mokyklos labai skiriasi, nes Amerikoje vaikus daugiau ugdo psichologiškai. O Europoje ir Lietuvoje mokyklose duoda daugiau informacijos. Be to, Amerikoje mokytojai kažkaip gražiau elgiasi su mokiniais. Norėčiau, kad mūsų mokyklose neduotų tiek daug informacijos, o vertintų mokinį visapusiškai. Dar norėčiau, kad Lietuvos vaikai būtų malonūs į mokyklą atėjusiems naujiems vaikams. Amerikoje vaikai mane labai gražiai priėmė“, – įspūdžius dėstė būsima septintokė.
Dainos nuomone, Lietuvos moksleiviai yra protingi ir talentingi. „Mūsų akimis matome šiek tiek skirtumų. Galbūt labiausiai skiriasi gyvenimo tempas. JAV mes pripratę greitai viską daryti ir mūsų, išeivijos lietuvių, gyvenimas galbūt turtingesnis tuo, kad mums rūpi išlaikyti lietuvybę. Puoselėdami lietuvių kalbą, kultūrą, papročius, mes tarsi gyvename tarp dviejų kultūrų. Tiesa, mūsų aplinka yra amerikoniška! Mes ir vaikus mokome nuodugniau žvelgti į daugelį dalykų. Lietuvos moksleiviai mums atrodo labiau „pedagogiški“. Tai reiškia, kad jie galbūt daugiau „iš knygos“, bet ne iš gyvenimiškos patirties moka. JAV daugiau rūpi visas mokinys! Tai apima ne tik knygas, bet ir įvairius užsiėmimus, žmogiškumą. Mokytojams čia rūpi ne tik tai, ką vaikas prisimena „atpylęs“ iš enciklopedijos žinias, bet taip pat jo potyriai“, – lietuviškos ir amerikietiškos mokyklos pliusus ir minusus dėstė Daina, treniruojanti mokykloje jaunąsias krepšininkes.
Dinamišką popamokinę veiklą teko išbandyti ir Elžbietai. „Po pamokų kartą per savaitę eidavau į lietuvišką chorą, šeštadieniais – į lietuvišką mokyklą, kartais važiuodavau žiūrėti giminaitės krepšinio treniruotės. Kartą per mėnesį eidavau į Jaunučių ateitininkų sąjungos susitikimus. Lietuvoje ateitininkams nepriklausau, bet Amerikoje kas mėnesį ėjau į šiuos susitikimus. Lietuvoje kiekvieną sekmadienį einu į Bernardinų bažnyčią Vilniuje, Amerikoje eidavau du kartus per savaitę – antradieniais su mokykla, sekmadieniais su giminėmis“, – santūriai kalbėjo Elžbieta, nors, kaip pati sako, visas laisvalaikis buvo padalytas būreliams ir ateitininkijai.
Moksleivė teigė, kad sunkiausia buvo apsispręsti, grįžti į Lietuvą ar dar paviešėti Amerikoje.
„Amerikoje niekaip negalėjau apsispręsti, ar noriu grįžti namo, ar dar pasilikti. Buvau labai pasiilgusi šeimos ir draugų, bet Amerikoje man buvo labai smagu ir ten turėjau naujų artimųjų.
Į JAV tikrai norėčiau sugrįžti dar kartą. Ten pasisėmiau daug patirties. Norėčiau studijuoti Amerikoje. Man Amerika yra viena iš mėgstamiausių šalių“, – sakė Elžbieta.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.7
