Susipažinkime
Edgaras Markevičius
Iš naujo atradęs
Kalbėdami apie Tėvynės ilgesį, sentimentus, dažnai įvardijame, kad tai vyresnių žmonių bruožas, o vaikui, paaugliui ar studentiško amžiaus jaunuoliui nėra labai svarbu, kurioje šalyje gyventi, jis greitai išmoksta kalbą, perpranta svetimos šalies kultūrą, susiranda naujus draugus.
Apie tai kalbėjome su vasarą „Dainavoje“ stovyklavusiu devyniolikmečiu Edgaru Markevičiumi, kuris prieš dešimt metų išvyko iš Lietuvos ir kartu su tėvais gyvena Vokietijoje.
Edgarai, kaip, gyvendamas Vokietijoje, atvykai stovyklauti į „Dainavą“?
Mano pusbrolis, kartu su tėvais jau dešimt metų gyvenantis JAV, pakvietė kartu vykti į stovyklą. Čia jis stovyklavo praėjusią vasarą, jam patiko ir šiemet pasiūlė man kartu važiuoti į lietuvių stovyklą. Smulkmenų jo neklausinėjau, iškart sutikau. Pagalvojau, kad tikrai noriu stovyklauti kartu su lietuviais iš visos Amerikos. Tikėjausi surasti naujų draugų, kalbėti lietuviškai.
Kokį įspūdį Tau padarė ateitininkų stovykla „Dainavoje“?
Atvažiuodamas aš net nežinojau, kad čia ateitininkų stovykla, nežinojau, kas yra ateitininkai. Iš pradžių maniau, kad važiuoju į krepšinio stovyklą, kur dieną žaisime krepšinį, vakare vyks vakarėliai. Atvykęs radau daug daugiau... Lietuvių kalba, susitikimai, laužas, lietuviškų tradicijų prisiminimas... Labai džiugino galimybė dalyvauti šv. Mišiose lietuvių kalba, nes Vokietijoje neturiu galimybės to patirti. Na, ir krepšiniui laiko pakako, turėjome galimybę ne tik tarpusavyje treniruotis, bet ir su Amerikoje gyvenančiais latviais sužaisti. Anksčiau esu buvęs krepšinio stovyklose, keliavęs su skautais, bet tokios patirties, tokių įspūdžių niekur nesu patyręs.
Atvažiavęs į „Dainavą“ pamačiau didįjį ąžuolą ir iškart prisiminiau, kaip mane, kelių metų vaiką, senelis vedėsi į mišką, kur augo seni ąžuolai, jų šakos dengė visą dangų, net saulės nesimatė, tik atskiri spinduliai prasiskverbdavo pro lapus. „Dainavos“ ąžuolas man priminė vaikystę, pasijutau esąs namuose. Visų draugiškas, širdingas priėmimas, bendravimas leido labai greitai įsilieti į šią bendruomenę, kurią pavadinčiau šeima. Bendraudamas mačiau ir jutau, kad tai yra tikra. Vokietijoje yra truputį kitaip.
Iš Lietuvos išvykai būdamas dešimties metų. Ką Tau, dešimtmečiui, tada reiškė tėvynė?
Iš Lietuvos išvažiavau baigęs tris klases. Tėvai jau anksčiau buvo išvykę į Vokietiją, mane paliko pas senelius, o pasibaigus mokslo metams pasiėmė ir mane. Man buvo labai svarbūs draugai. Klasėje su visais gerai sutariau, visi gyvenome tame pačiame mikrorajone, Garliavoje, susitikdavome ne tik mokykloje, bet ir vieni pas kitus, kieme. Pas vieną nubėgdavau krepšinį pažaisti, pas kitą žiemą sniegu pasimėtyti...
Kaip jauteisi nuvykęs į Vokietiją? Kokius kultūros skirtumus pastebėjai?
Vokietijoje mane gražiai priėmė, turėjau gerą mokytoją, kuri kantriai bandė pašalinti mano vokiečių kalbos trūkumus, rūpinosi, kad aš įsiliečiau į mokyklos gyvenimą. Iš pradžių vis bėgau pas mamą ir skundžiausi: „mama, mama, manęs niekas nemyli, su manimi niekas nekalba...“ Pradžia buvo sunki, svetima kalba, draugų, artimųjų ilgesys. Bet greit apsipratau. Vokietijoje pagal mokslo lygį yra trijų pakopų mokyklos. Mano vokiečių kalbos lygis nebuvo geras ir norėjo mane siųsti į hauptšule. Bet tėvai griežtai pasakė, kad eisiu į gimnaziją. Jie pakalbėjo su mokyklos direktoriumi, ir šis sutiko perspėjęs, kad man gali būti sunku kitus pasivyti ir bus problemų. Pasižadėjau, kad pasivysiu, gal ne tiek suprasdamas, kokių problemų gali būti, kiek norėdamas mokytis kartu su draugais, kurie perėjo būtent į gimnaziją. Dabar jau baigiau dvyliktą klasę ir visai gerai sekasi, gal sunkiau su vokiečių ir anglų kalbomis, bet patinka istorija, socialiniai mokslai.
Koks dabar Tavo ryšys su Lietuva ir lietuviais?
Kad mokykloje pasivyčiau draugus, turėjau daug laiko skirti pamokoms. Netoliese lietuvių nebuvo, ryšiai su Lietuva ir lietuviais silpo. Tėvams buvo labai svarbu išlaikyti šeimoje lietuvybę, bet ji pradėjo iš rankų slysti.
Paminėjai, kad tėvai stengėsi išlaikyti lietuvybę. Kaip jie tai darė?
Jei ne tėvų užsispyrimas išlikti lietuviais, mes su broliu būtume labai greitai tapę vokiečiais. Mano mama labai griežta, ji šeimoje puoselėjo lietuviškas tradicijas, kartu meldėmės lietuviškai, vertė kalbėti lietuviškai. Jei su broliu pradėdavome vokiškai kalbėti ar žodžius supainiodavome, mama, kaip ant žarijų degdama, mums visą paskaitą atskaitydavo... Dabar suprantu tėvų norą auginti mus lietuviais. Kai išsiskiri su artimaisiais, su savo kraštu, tada įvertini, kokie jie brangūs, kokia tai vertybė. Mūsų šeima stengiasi palaikyti kuo glaudesnius ryšius su giminėmis, o dabar, tėtei grįžus dirbti į Lietuvą, į Kauno „Žalgirį“, tikimės, kad ryšiai su Lietuva dar sustiprės. Svetimoje šalyje, nors ir gyvendamas jau dešimt metų, buvau kaip paklydusi avis, be kelio, be krypties ir be energijos. „Dainavoje“ iš naujo atradau tikėjimą, kalbą, tikslo siekimą, šeimos vertybę, viltį... Atradau Lietuvą... Visa tai stengsiuosi kuo ilgiau išlaikyti savo širdyje.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.8
