Tarptautinukai
Brolystė šalyje, kurioje nieko nėra neįmanoma
Agnė Markauskaitė, Vismantė Džežulskytė
„Lėktuvas nusileidžia... Pirmi žingsniai oro uosto terminalo link... Bet staiga sutrinki, nes atrodo, jog patekai ne į oro uostą, bet į gerai įkaitintą suomišką pirtį...“ Taip turbūt būtų galima pradėti daugelį pasakojimų apie Indiją... Taip norėtume pradėti ir mes – dvi studentės ateitininkės – Agnė Markauskaitė ir Vismantė Džežulskytė, kurioms nusišypsojo laimė vieną vasaros mėnesį praleisti Indijoje.
Apie stovyklą
Visų pirma derėtų pristatyti, kodėl ir kam mes į Indiją vykome. Ateitininkų organizacija priklauso tarptautinei skėtinei organizacijai FIMCAP, sudarytai iš nacionalinių krikščioniškų jaunimo arba su jaunimu dirbančių organizacijų iš Europos, Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos (apie organizacijų ir jų narių katalikiškumą daugiau pakalbėsime atskirose straipsnio dalyse). Į kas trejus metus rengiamą pasaulinę FIMCAP stovyklą kviečiami visų organizacijų atstovai. Šiemet pasaulinės stovyklos šalimi buvo parinkta Indija ir tema „Bhayichara“ (ind. brolystė). Šiuo jaunų žmonių iš 16 skirtingų šalių susitikimu siekta patirti vienybę su įvairiomis tautomis, solidarumą su vietinėmis bendruomenėmis, pažinti Indiją, jos katalikišką organizaciją bei kitas kultūras ir, žinoma, pasisemti stiprių vidinių išgyvenimų bei neįkainojamos patirties.
Taigi į Indiją vykom ne turistiniais ar poilsio tikslais, bet atstovauti mūsų organizacijai, pažinti Indijos bei kitų šalių organizacijas, kultūrą ir palikti nors nedidelį pėdsaką vietos bendruomenės gyvenime. Patį renginį galima suskirstyti į tris etapus: pirmasis vyko Delyje, kur susipažinome vieni su kitais, pristatėme savo organizacijas, šalis, pabandėm iš arčiau susipažinti su Indija, jos kultūra, žmonių gyvenimo būdu ir pan., taip pat pradėjome ruoštis projektams, į kuriuos buvome paskirti. Mudvi (Agnė ir Vismantė) patekome į skirtingus projektus skirtinguose miestuose, ir netgi mūsų patirtis buvo visiškai skirtinga... Tikrai neįtikėtina ta Indija...
Daugiau nei savaitę pagyvenę šeimose ir uoliai atlikę savo pareigas vykdydami projektus, vėl visi susirinkome Kalkutoje. Čia įvertinome mūsų patirtis, bendrą stovyklos programą, teikėme pastabas, pasiūlymus ne tik dėl Pasaulinės stovyklos, bet ir kartu aptarėme FIMCAP kaip organizacijos veiklą. Viską vainikavo iškilmingos stovyklos uždarymo šv. Mišios šalia Motinos Teresės kapo.
Nesinorėtų šio straipsnio paversti chronologine stovyklos lentele, kurioje pristatytume, ką veikėme kiekvieną dieną. Norime verčiau pasidalyti ryškiausiais įspūdžiais bei mintimis, kurios mums kilo dalyvaujant šiame renginyje.
Projektas mažame nuošaliame Bengtolo miestelyje
Aš, Vismantė, patekau į atokią gyvenvietę Indijos šiaurės rytuose, kur, išskyrus misionierius, kurie ten lankėsi prieš 50 metų, ar kunigą, įkūrusį ten parapiją, neužklysta jokie užsieniečiai, tuo labiau baltaodžiai! Todėl mes, šešios merginos, iš kurių penkios buvome europietės, miesteliui buvome neįtikėtinas įvykis, savo pasirodymu sulaukėme keisčiausių reakcijų: nuo moterų, besigrožinčių mūsų oda ir glostančių mums rankas kaip kokiam stebuklui, iki vaikų, verkiančių iš išgąsčio pamačius mus, mistines būtybes!
Vietiniai mus sutiko labai šiltai, bet dėl paties projekto buvo šiokių tokių nesklandumų. Kaip vėliau paaiškėjo, viskas turėjo vykti kitoje Indijos vietoje, tačiau kadangi ten ne taip seniai prieš mūsų atvykimą buvo nužudyta krikščionių, organizatoriai turėjo skubiai keisti planus, kad galėtų užtikrinti dalyvių saugumą. Todėl vietoj „Moterų įgalinimo“ projekto, kuriame, kaip skelbta, būtume dirbę ryžių laukuose su moterimis, bendravę su jų „tarpusavio pagalbos“ grupėmis, pabandėme visko po truputį: rengėme trumpus lyderių kursus parapijos jaunimo aktyvui, žaidėme su vaikais, lankėme ligonius, pristatėme savo šalis universiteto studentams, bendravome su vietos moterų grupėmis, prisijungdavome prie pamaldų, lankėmės kaimyninėse gentyse ir vis dėlto bent šiek tiek padirbėjome ryžių plantacijoje!
Be viso to, negaliu nepaminėti kasdienės arbatos gėrimo ceremonijos: mus vedžiojo po eksministrų, direktorių ar kitų svarbių žmonių namus, kurių šeimininkai, nors ir skambiai vadinami, gyveno gana kukliai, tačiau stalus apkraudavo gardžiausiais vaisiais – jų skonis tikrai pranoksta vaisius, atvežtus į Europą... Toli gražu ne visi vietiniai mokėjo angliškai, didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių neraštingi, todėl dažnai prireikdavo vertėjo, tačiau vaikai ir jaunimas stebino savo anglų kalbos žiniomis, mat visos pamokos jiems vedamos angliškai.
Su filipiniete apsistojome vienoje iš turtingiausių miestelio šeimų, tačiau to, ką pamatėme, nesitikėjome! Jie turėjo du prabangius džipus, statėsi naują namą, samdėsi tarnaitę, tačiau mes gyvenome senajame name, priklausančiame nuolat besišypsančiai močiutei. Vietoj dušo naudodavome kibirą vandens ir puodelį, nebuvo ir kanalizacijos, šaldytuvo, virtuvę atstojo patalpa be elektros, maistas buvo ruošiamas ant lauželio, pripratome, kad kiekvieną vakarą bent valandai dingsta elektra, prausėmės tamsoje pasistačiusios šalia žvakę.
Paminėjau gentis – projekto aprašyme teigta, kad bendrausime su jomis, gyvensime bambukų nameliuose, taigi tikėjausi išvysti veidus išsidažiusius pusnuogius klajoklius ir atvykusi laukiau, kada gi juos aplankysime. Tik vėliau supratau, kad mes ir gyvename bambukų nameliuose, tik jie dar padengti tinku, todėl iš pirmo žvilgsnio neatrodo bambukiniai... Dar vėliau paaiškėjo, kad mus priėmę žmonės ir yra viena iš genčių, t.y. jie iš kitų išsiskiria savo kalba, tradicijomis, apranga. Kartą buvome nuėję aplankyti kitos genties; joje mūsų daugiausia klausinėjo ką mes apie juos manėme prieš atvykdami. Kaip jie patys papasakojo, yra indų, laikančių juos kanibalais! Kelionė link šios gyvenvietės sudarė pusę susitikimo žavesio: lydimi šilto lietučio, apsimuturiavę neperšlampamais drabužiais, nors vis tiek permirkome, žygiavome pėsčiomis, bridome upe, kur vandens buvo kone iki pusės, kėlėmės valtimi, važiavome motociklais slidžiais purvynų keliukais... Kai kurie vietiniai šiuo kelių valandų maršrutu keliauja kiekvieną dieną.
Trečia gentis, pasirodo, buvo visai šalia, tačiau dėl genčių tarpusavio nesutarimų ją aplankėme tik viešnagės pabaigoje. Tai tikrai apmaudu, nes manau, kad jiems labiausiai reikia pagalbos – prieš 10 metų, priversti palikti savo sudegintus namus, jie apsistojo laikinuose prieglobsčiuose – lūšnelėse prie policijos nuovados ir gyvena skursdami, puolami ligų. Bengtolo miestelyje pamačiau, kad kuo neturtingesnis žmogus, tuo jis nuoširdesnis ir šiltesnis. Mums bendraujant su skurstančiaisiais, liūdnuose jų veiduose pasirodančios viltingos šypsenos, vaikų rankytės, suimančios tavąsias taip stipriai, kad, atrodytų, niekada nepaleis, džiugina labiau nei skaniausios vaišės. Po trumpo jų giesmių pasirodymo ši bendruomenė ėmė už mus melstis taip stipriai ir taip nuoširdžiai, kad netgi nereikėjo suprasti žodžių, o tik matyti visus, ypač vaikus, užsimerkusius ir sudėjusius rankas maldai, kad kažkas viduje sukirbėtų ir akyse pasirodytų ašaros.
Susigraudinome ir išvykimo iš Bengtolo dieną, tuo labiau kad didelė dalis miestelio gyventojų, jei ir naudoja mobilųjį telefoną, neturi nei kompiuterio, nei elektroninio pašto adreso. Indija taip toli, neaišku, ar kada dar pamatysime paprastus, bet svetingus gyventojus, nuolat besišypsančią mieląją močiutę, neatsimenančią savo amžiaus, už rankos laikiusius vaikučius, angliškai su mumis bendraujančias kitos šeimos mergaites ir visus kitus. Tačiau niekas netrukdo pradėti svajoti apie sugrįžimą.
Projektas Šilonge. O gal Rytų Škotijoje? O gal rojuje?
Šioje straipsnio dalyje rasite tik Agnės mintis, nes tik jai teko laimė būti nuostabiame Šilongo mieste (Shillong), kuris dar vadinamas „Rytų Škotija“. Nuvykęs ten tikrai nepatikėtum, kad esi Indijoje... Nebėra to alinančio karščio, vasara labai panaši į mūsiškę Lietuvoje – šiek tiek daugiau nei 20 laipsnių šilumos, dažnai lyja (visai šalia Šilongo yra ir drėgniausia vieta žemėje Cherrapunjee). Aplink sodri palmių ir kitokių nematytų medžių, krūmų žaluma ir vien žalios kalvos, kalnai bei nuostabaus grožio kriokliai. Vietiniai gyventojai labiau panašūs į mongolus, kinus ar filipiniečius, bet tikrai ne į indus. Kalba visai kita kalba, rašo lotyniškais rašmenimis ir didžioji gyventojų dalis yra katalikai. Ar tai panašu į Indiją?
Atvykę į Šilongą buvome apgyvendinti šeimose. Ir vėl man teko nustebti ir pasijusti lyg ir ne Indijoje. Jau iš anksto buvau pasiruošusi apsigyventi bambukiniame namelyje be patogumų, viename kambaryje su šeimos vaikais ar pan. Bet pirmiausia nustebau, kai dar pakeliui į namus „mūsų šeimos tėtis“ (šeimoje gyvenau kartu su Claudia iš Šveicarijos) paklausė, ar norėtume gyventi kartu, ar atskiruose kambariuose. Netrukus išvydome didžiulį namą su daugybe kambarių ir netgi įrengta namie koplyčia. Iškart supratau, kad Delyje matyto skurdaus gyvenimo lūšnelėje patirti neteks, o taip tikėjausi.
Visa savaitė, praleista su šeima, buvo tikrai nuostabi – pajutome ten gyvenančios tautos khasi svetingumą ir nuoširdų rūpinimąsi svečiais. Mes juokaudavome, kad „gyvenam kaip princesės“, ir iš tiesų taip jautėmės. Kiekvieną nuo projekto likusią laisvą minutę šeima išnaudodavo ir stengdavosi mus kur nors nuvežti, kad kuo daugiau pamatytume ir sužinotume apie Indijos Šiaurės rytų regioną. Mane sužavėjo ir šeimos pamaldumas – įrengtoje koplyčioje kiekvieną vakarą visi kartu meldžiasi, gieda, skaito Šventąjį Raštą, tėtis dukroms aiškina ir padeda suprasti skaitytus tekstus. Tėtis kiekvieną rytą keliasi labai anksti ir bent pusvalandį skiria Šventojo Rašto skaitymui ir maldai, jau neminiu maldų prieš valgį ir t.t. Mergaitės, jei turi mokykloje egzaminą, atsikelia tą rytą anksčiau ir prieš mokyklą nueina į ankstyvas rytines šv. Mišias paprašyti Dievo globos. Turbūt retas iš mūsų kiekvieną dieną palaiko tokį maldos ritmą...
Pagrindinis tikslas, kodėl vykome į Šilongą, dalyvauti projekte su vietos vaikais ir jaunimu. Iš Pasaulinės stovyklos į miestelį atvyko keturiolika dalyvių. Susiskirstėme į keturias grupes ir kiekvieną dieną lankėmės skirtingose miesto ir aplinkinių parapijų mokyklose. Kartu su manimi į mokyklas ėjo Ladi iš Nigerijos ir Claudia iš Šveicarijos. Kiekvieną rytą 9 val. atkeliaudavome į mokyklą, kur mūsų laukdavo būrys (kartais 50, o kartais ir 250) vaikų, su kuriais leisdavome laiką iki pat 15 val. Džiaugiuosi, kad sugebėjome su jais ne vien žaisti ar dainuoti, bet ir diskutuoti, kalbėti įvairiomis temomis. Matyt, mūsų „darbą“ palengvino tai, kad visos mokyklos, kuriose lankėmės, buvo katalikiškos, tad nuolat paliesdavome dvasingumo temą. Manau, dar niekur nebuvau pasijutusi tokia laukiama ir pagerbta, kaip mokyklose Indijoje, kur mokytojai žiūrėdavo į mus kaip į profesionalus, dirbančius su vaikais, o moksleiviai laukdavo mūsų „kaip stebuklo“ – visuomet mus pasitikdavo su dainomis, šokiais ir dovanomis. Vos pasibaigus programai mus apipuldavo mokiniai su sąsiuviniais, prašydami mūsų autografų, telefonų ar parašyti ką nors mūsų gimtąja kalba. Nežinau, ar kada nors dar teks visą savaitę kasdien išdalyti po porą šimtų autografų, ar dar išvysiu tiek daug nuoširdžiai dėkingų vaikų akių...
Mūsų projekto „atsakomybės“ nesibaigdavo vien užvėrus mokyklos duris. Kiekvieną popietę ir vakarą keliaudavome į skirtingas regiono parapijas, kartu su bendruomene dalyvaudavome šv. Mišiose, o po jų susitikdavome su vietos jaunimu. Dar prieš vykdami į projektus buvome perspėti, kad ir moksleiviai, ir jauni žmonės laukia mūsų kaip „ekspertų“, todėl ir susirinkęs jaunimas norėdavo ir tikėdavosi iš mūsų kuo daugiau išmokti (žaidimų, šokių, dainų), prašydavo patarti, kaip suburti jaunus žmones veiklai, labai domėjosi mūsų organizacijomis bei šalimis, iš kurių atvykome. Be galo įdomi patirtis buvo dalyvavimas parapijos Jaunimo festivalyje (panašaus pobūdžio šventė, kaip Jaunimo dienos). Į festivalį susirenka turbūt visas parapijos jaunimas, svečiai, jie kartu dalyvauja iškilmingose šv. Mišiose ir šventiniame koncerte, kuriame pasirodo jaunimo organizacijos, atskiros mokyklos, klasės, jaunimo grupės. Bet vis vien daugiausia ovacijų susilaukė FIMCAP dalyvių pasirodymas. Nors jis ir neprilygo jų pačių pasirodymams, bet jie taip nuoširdžiai mus sutiko!
Liūdna buvo atsisveikinti ir išvažiuoti iš Šilongo. Tai gražiausia patirtis per visą buvimo Indijoje laikotarpį. Turbūt kitaip ir negalėjo būti – pajutome tiek nuoširdumo, šilumos ir rūpinimosi mumis. Kai kiti mūsų klausdavo, kaip sekėsi vykdyti projektą, tiesiog atsakydavome – „Buvome rojuje...“
Kad ir kaip viskas puiku ir džiugu būtų – norime pasidalyti ir ne visuomet smagia patirtimi ar nusivylimu. Vienas didžiausių nusivylimų net nėra tiesiogiai susijęs su Indija. Gali skambėti keistai, bet nusivyliau Europa. Skaudu buvo matyti, kad beveik visos organizacijos iš Europos (turbūt išskyrus Lietuvos ir Slovakijos organizacijas) jau yra pamiršusios, kad buvo sukurtos kaip katalikiškos organizacijos, ir pačios pripažįsta, kad su katalikiškumu jas sieja tik iš tradicijos išlikęs pavadinimas. Liūdniausia, kad didžiausią įtaką pasaulinei FIMCAP organizacijai taip pat daro Europos organizacijos, dėl to, drįsčiau teigti, jaučiasi ir visos organizacijos „išsigimimas“. Bet nauju atradimu galima pavadinti Afriką ir Aziją. Nors daugelyje šių žemynų šalių katalikai nesudaro daugumos, tačiau jų nariai ir bendruomenės savo malda, tikėjimu, pasaulėžiūra yra išties labai stiprios ir mums, ateitininkams, būtų ko iš jų pasimokyti. Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera, tad ir šioje situacijoje atrandame šviesiąją pusę – dar kartą įsitikinome, naujai permąstėme ir suvokėme, kokia graži, prasminga bei svarbi Lietuvai ir unikali tarp kitų organizacijų yra ateitininkų organizacija.
Neįtikėtinos Indijos neįtikėtinas žinynas
Dar norime pasidalyti mintimis apie Indijos kultūrą, apie tai, ką patyrėme ne projektų metu. Galėtume parašyti visą romaną, nes atsidūrusios Indijoje jautėmės tarsi kitoje planetoje, tačiau žurnale romano neišspausdinsime, taigi papasakosime trumpai.
Skurdas. Atvykęs į Indiją susiduri su nežmonišku skurdu, labai sunku praeiti lyg akmeniui pro vaikus, kurie pribėga prie tavęs šaukdami „money money money“ arba matyti žmones be rankų, kojų su maišeliu ant kaklo pinigams. Tas nuolat matomas vargas ir suvokimas, kad negali visiems padėti, tikrai sukrečia. Dar sunkiau suvokti ir patikėti, kad „išmaldos verslas“, kai vaikai yra grobiami ir žalojami, neleidžiama jiems normaliai vystytis, iš tiesų Indijoje egzistuoja – tai nėra vien filmuose ar knygose matytas ir regėtas dalykas. 40 proc. Indijos šeimų gyvena susispaudusios vieno kambario namelyje, daugybė žmonių miega tiesiog gatvėje ant žemės ar ant nakčiai paliktų automobilių. Kartais netgi pagalvoji, kiek nedaug žmogui reikia, kad galėtų pragyventi – tik stogo virš galvos tiesiogine to žodžio prasme ir kažko skrandžiui pripildyti. Apskritai gatvėje gali stebėti visą indų gyvenimą: kaip jie ant šaligatvio gaminasi valgyti, prausiasi, pardavinėja maistą, netgi kai kur ant tvoros pakabinę veidroduką ant akmens įrengia kirpyklą. Reikia pridurti, kad šalia šiukšlynuose ganosi karvės, kiaulės, šunys, mat indai, nuo senų laikų mesdami pūvančias atliekas laukan, tą patį daro ir su plastikiniais maišeliais ar buteliukais... Tačiau kadangi kiekviena Indijos dalis tokia skirtinga, yra ir regionas, kur šiukšlinti griežtai draudžiama ir visa aplinka švarut švarutėlė.
Apranga. Ar galit įsivaizduoti miesto gatvėmis žygiuojančius lietuvius su tautiniais kostiumais? Žinoma, sakysit, vėl folkloro festivalis. Tačiau Indijoje tradiciniai drabužiai – ne muziejaus eksponatas, o kasdienybė. Dauguma moterų dėvi sarius, tradicinius panjabi kostiumus arba vietinius tradicinius apdarus, kurie skirtingi kiekviename regione. O jau spalvų gama, raštai – nenusakoma... Keista, bet nemaža dalis vyrų rengiasi „vakarietiškai“ – dėvi kostiumines kelnes ar džinsus bei marškinius, nors dar yra ir besirenkančių tradicinius indiškus marškinius, turbanus ar iš medžiagos skepetos pasigamintą strėnas dengiantį apdarą. Miestų jaunimas, norintis atrodyti šiuolaikiškai, nesvarbu, kad temperatūra artima 50 laipsnių Celsijaus, o prakaitas išpila ir visus afrikiečius, vaikšto su džinsais ir sportbačiais. Turistėms, gerbiančioms vietos kultūrą, nors ir labai karšta, nevalia dėvėti trumpų sijonų ar marškinėlių su petnešėlėmis.
Vairavimo kultūra. Vienas labiausiai netikėtų dalykų Indijoje – pamatyti ir patirti, kaip jie vairuoja gatvėse. Vieni su kitais lenktyniauja ir išmarginti sunkvežimiai, tarsi atkeliavę iš hipių laikų, ir triratės, karietas primenančios dviračio principu važiuojančios rikšos, ir modernūs automobiliai, ir vežimus vietoj jaučių tempiantys žmonės. Viskas šalia, tikrai šalia – kažin, koks čia minimalus atstumas tarp mašinų? 10 cm? 5 cm? Nebenustebintų, jei kas pasakytų, jog automobilyje nebūtini veikiantys stabdžiai, degančios lempos (pasitaiko ir autobusų be lempų, o su dažais nupaišytomis jų imitacijomis), bet svarbiausia – kad veiktų garsinis signalas... Dieną naktį nenutylantis „pyyyp pyp“, kuris gali reikšti nuo raginimo „važiuok greičiau“ iki „eik šalin nuo perėjos, aš pėsčiųjų nepraleidžiu“ arba „o man visai nerūpi, kad aš važiuoju prieš eismą, juk mano eismo juostoj spūstis!“ Vos nepamiršom pridurti – keliuose didesnę galią nei kelių policija turi karvės, nes karvės niekas nepartrenks, ją visuomet praleis ir apvažiuos, net jei ji gulės vidury kelio. Indai labai religingi, todėl tiek automobiliuose, tiek parduotuvėse visada yra jų dievybių paveikslėlų ar statulėlių.
Valgymo įpročiai. Turbūt daugelis girdėjot, kad indai mėgsta ryžius. Taip, tipiškas indas juos valgo pusryčiams, pietums ir vakarienei. Galbūt dar teko skaityti, kad Indijoje prieskoniai itin mėgstami? Taip, jūsų kelionių knyga nemelavo, jie išties mėgsta daug ir aštrių prieskonių, ten viskas labai konkretu: jeigu aštru – tai tikrai aštru, jeigu saldu – tai labai saldu. Beje, prieš vykdami į Indiją nepamirškit pasimokyti valgyti ryžius ir visa kita rankomis. Tačiau prieš tai dera pasidomėti valgymo rankomis etiketu! Valgyti galima tik dešine ranka, nes kairė skirta tik nešvariems darbams, taip pat maisto negalima liesti delnu, tik pirštų galais. Sėkmės treniruojantis!
Žmonių ryšiai. Šeimos saitai Indijoje itin stiprūs, neretai gyvenama su tėvais iki vedybų, vyresniam žmogui (kaip didelėje dalyje Afrikos, Azijos šalių) rodoma didelė pagarba, kai kur negalima prieštarauti globėjų žodžiui, su dėstytojais, tėvais sveikinamasi paliečiant jiems kojas. Nesunku aptikti šeimų, kur tėvai renka nuotakas ir jaunikius, o svariausią žodį turi vyriausieji – seneliai. Įprasta, kad jaunuolių poros iki vestuvių gyvena skaisčiai, tačiau yra ir tokių, kurios iki vestuvių net nesibučiuoja, visai kaip ir Bolivudo filmuose, mėgstamuose visokio amžiaus žiūrovų. Tačiau įsimylėti indai gali labai greitai, nesulaukus atsako naują išrinktąją gali įsigyti važiuodami traukiniu.
Pamokėlės turistams. Jei esi baltaodis, visi laiko tave vaikščiojančiu pinigų maišu, šalia visada sukasi išmaldos prašytojai, kai pasirodai turguje, gražbyliaujantys pardavėjai bando parduoti savo prekes bent penkiagubomis kainomis, todėl visada reikia derėtis, netgi kai važiuoji taksi ar rikša. Indai iš skirtingų regionų, turinčių savo kalbas, tarpusavyje bendrauja hindi arba anglų kalba, todėl daugely vietų angliškai nesunkiai susikalbėsi. Porą kartų ir mes buvome apsuktos aplink pirštą, privalėjome susimokėti (nors jie, žinoma, sako „paaukoti“) beveik už nieką, nusipirkti tai, ko nelabai norėtume, arba permokėti, nors, palyginti su Europos kainomis, tai vis tiek kur kas pigiau. Ne kitaip ir traukinyje, kur pilna pardavėjų, išmaldos prašytojų, mažų vaikų, valančių batus, ar grindų šlavėjų, prašančių aukos už savo paslaugas. Sutikome ir daug puikių, mielai padedančių žmonių, tačiau tikrai reikia būti užsigrūdinusiam, norint išlikti maloniam ir atsisakyti siūlymų. Ir dar: jei indai pamato, kad nešiesi fotoaparatą, dažnai nori būti nufotografuojami, tiesiog lenda į kadrą pozuodami, o kai kurie su mobiliaisiais telefonais taip pat nori įamžinti atvykėlius. Kaip mes stebimės jais, taip jie mumis...
Vietoj pabaigos
Bet... prieš akis vėl matytas pastatas, minia su lagaminais zujančių žmonių, daugybė švieslenčių, skelbiančių apie nusileidusius ir kylančius lėktuvus... Ant pečių – sunki kuprinė, prikimšta suvenyrų, dovanų... Bet net ir į tą didžiulę kuprinę niekaip netilptų šios keturios turiningos ir kupinos įspūdžių savaitės, todėl į Lietuvą jos saugiai atkeliavo mūsų mintyse ir širdyse...
„Ateitis“, 2009 m., Nr.8
