Tarptautinukai
Trumpa istorija apie raganosiuką Benį
Eglė Šimkevičiūtė
Gyvena Belgijoje toks Raganosiukas Benis. Jis mėgsta žaisti, linksmintis ir draugauti. Belgijoje jis turi 100 tūkstančių draugų, o kiek visame pasaulyje, turbūt net pats nesuskaičiuotų... Jo draugai – tai Chiro jaunimo organizacijos nariai, o Chiro – tai ne tik viena iš didžiausių Europos organizacijų, bet ir gyvenimo būdas: maži vaikai čia užauga į didelius žmones, kurie vėliau vėl atveda į Chiro savo mažus vaikus. Šiai organizacijai gali priklausyti vaikai nuo 6 metų amžiaus, bet būna ir taip, kad tėvai (gerokai jau peržengę Chiro amžiaus limitą, bet vis dar dalyvaujantys Chiro veikloje ir dėvintys organizacijos uniformą...) į stovyklas atsiveža net jaunesnius nei 6 metų vaikus. Pavyzdžiui, mažiausiam šios vasaros Chiro stovyklos dalyviui buvo vos 6 savaitės!
Šiemet stovykla buvo organizuojama rugpjūčio pabaigoje, kada 3 tūkstančiai Chiro lyderių (pas mus tai būtų vadovai, stovyklose ar kuopose savanoriškai dirbantys su vaikais) iš visos Belgijos susirinko į buvusią pabėgėlių koloniją netoli Olandijos sienos. Tokio dydžio stovykla, paprastai organizuojama kas penkerius metus, šįkart buvo kiek paankstinta ir įvyko po ketverių metų pertraukos. To priežastis – Chiro 75 metų jubiliejus, kuris Belgijoje buvo švenčiamas nuo pat metų pradžios. Baigiamuoju jubiliejaus akcentu tapo Krinkel stovykla ir grandiozinis uždarymo vakaras, kai prie trijų tūkstančių stovyklautojų prisijungė dar tiek pat svečių, buvusių organizacijos narių, draugų bei savanorių.
Kiekvienais metais per vasaros stovyklą yra paskelbiamas Chiro metų simbolis. Logotipas su jo atvaizdu bei nešama žinia lydi Chiro ištisus metus. Šiais metais tokiu simboliu buvo išrinktas šios istorijos herojus – Benis. Tai linksmas raganosiukas, gyvenantis zoologijos sode ir mirkstantis purvo baloje. Jis tylus, ramus gyvūnas su plačia širdimi. Ant jo nugaros yra įsikūręs paukščiukas Vogelis. Benis mielai sutiktų priimti ant nugaros ir kitus savo draugus, bet kadangi jų yra daugiau nei 100 tūkstančių, visus juos tenka nešiotis savo širdelėje. Benio ir Vogelio draugystė ištisus metus rodys gražaus bendravimo, pagarbos vienas kitam bei tolerancijos pavyzdį visiems Chiro nariams, taip pat kartu minės Chiro 75 metų sukaktį.
Šį ypatingą jubiliejų Chiro norėjo atšvęsti kartu su savo draugais iš viso pasaulio, dėl to daugiau nei 50 jaunų žmonių iš 16 organizacijų buvo pakviesti į Krinkel stovyklą. Chiro, kaip ir kitos 36 organizacijos, priklauso katalikiškų jaunimo organizacijų federacijai „FIMCAP“. Šiai federacijai priklauso ir ateitininkai, kurie savo draugystę su organizacijomis narėmis palaiko ne tik federacijos susitikimuose, bet ir dalyvaudami vieni kitų organizuojamuose renginiuose. Belgai, ne kartą lankęsi mūsų šalyje ir ateitininkus pažįstantys iš kitų tarptautinių projektų, į jubiliejinę stovyklą pasikvietė ir lietuvaičius. Garbė atstovauti ateitininkams Chiro tarptautinėje stovykloje teko Agnetei, Akvilei, Teodorai, Deimai ir Eglei.
Krinkel stovyklos tikslas buvo sutelkti jaunimą į grupes turiningai praleisti laisvalaikį, pasidalyti įvairiais darbo metodais ir tiesiog gerai praleisti laiką. Organizatorių bei grupės lyderių labiausiai akcentuojama buvo pastaroji – „gero laiko praleidimo“ koncepcija, kuri iš pradžių atrodė kiek per paprastas tikslas pirmą kartą su Chiro susipažinusiems dalyviams. Nuomonė pasikeitė stovyklai „įsivažiavus“ ir „įsižaidus“. Būtent „įsižaidus“, nes žaidimai – pagrindinė ir, galima sakyti, net vienintelė programos dalis Chiro stovyklose. O jų būta įvairių: tiek jėgos, tiek orientacinių, tiek savose grupelėse, tiek masinių, kai dalyvauja daugiau negu tūkstantis žmonių. Lietuvaitėms tai buvo nauja patirtis – žaidimai nematyti, nebandyti ir iš pirmo žvilgsnio mūsų stovyklose sunkiai pritaikomi... Būtų galima net pajuokauti, kad iš šalies žiūrint žaidimai priminė raganosio ir paukščiuko draugystę, kai žaidžia stiprūs su vikriais, o jų žaidime sunku įžvelgti meilę vienas kitam. (Nes čia ta meilė demonstruojama žaidžiant tokius žaidimus, po kurių daugelis lieka su mėlynėmis ar net nubrozdinimais.) Nors pats įsijungęs į žaidimą supranti, kad ir kokie aktyvūs Chiro žaidimai iš šalies atrodytų, brolybė bei pagarba vienas kitam yra viena iš pagrindinių Chiro narių vertybių ir svarbiausių organizacijos principų. Ši organizacija nedeklaruoja pompastiškų frazių ar didingų siekių, o aukštesnių tikslų siekia per paprastus bei žaismingus užsiėmimus kiekvieno susibūrimo metu. Ši organizacija siekia išugdyti jaunuolių atsakomybę ir socialinius įgūdžius. Tai padaryti stengiamasi sukuriant tokią aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi mylimas ir globojamas. Organizacijos nariai žino, kad kiekvienas žmogus yra vertas meilės ir pagarbos, bet ši mintis nėra įkyriai brukama ar diskutuojama per kiekvieną susitikimą. Siekiama, kad jaunimas intuityviai suvoktų, kas yra Chiro, ir nuo mažens pajustų norą būti organizacijoje.
Užsieniečiams greičiau įsijausti ir perprasti Chiro stovyklos dvasią bei belgų tradicijas padėjo vietiniai „bičiuliai“. Po tokį „nuosavą“ draugą belgą gavo kiekvienas tarptautinės stovyklavietės gyventojas. „Bičiuliai“ buvo tarsi asmeniniai Krinkel gidai, mokytojai ar netgi vertėjai. Į šias pareigas kiekvienas iš savanorių kibo su ypatingu noru bei užsidegimu. Didžiulė Chiro narių motyvacija būti tarptautinėje stovyklavietėje išsiskyrė iš visos stovyklos (iš viso joje buvo 11 stovyklaviečių – 10 iš skirtingų Belgijos regionų ir 1 tarptautinė). Dainos tarptautinėje stovyklavietėje buvo dainuojamos garsiausiai, žaidimai žaidžiami energingiausiai, o laužas vakarais suburdavo daugiausia dalyvių bei svečių iš kitų stovyklaviečių.
Buvo ir dar viena ypatingų motyvų turinčių žmonių grupė Krinkel stovykloje. Sunku patikėti, bet tai – virėjų komandos. Iš viso jų buvo tiek, kiek stovyklaviečių – 11, kiekvieną jų sudarė apie 20 žmonių, kurie visą savaitę gyveno ir gamino maistą savo stovyklavietės gyventojams. Kyla klausimas – kam reikia tiek daug virėjų? O, pasirodo, dėl daugelio priežasčių: kad maistas būtų skanesnis, kad organizacijos narių ryšys su Chiro nenutrūktų jos nariams nebetelpant į „jauno amžiaus rėmus“, kad naujoji karta nuo mažens būtų pratinama prie gyvenimo stovykloje ir t.t. Turbūt visos jaunimo organizacijos galėtų pasimokyti iš Chiro pavyzdžio, kaip „nepaleisti“ savo organizacijos narių, kai jie išauga iš savo uniformų, sukuria šeimas ar susiranda rimtus darbus. Taigi buvę Chiro organizacijos lyderiai grįžta į stovyklas jau ne kaip vadovai, bet kaip geriausia pasaulyje virėjų komanda! Ir atvažiuoja jie su vyrais, žmonomis, vienu, dviem, o gal netgi šešiais vaikais (tarptautinėje stovyklavietėje buvo 10 suaugusiųjų, t.y. 5 poros, iš kurių net 3 susipažino Chiro organizacijoje, ir 14 vaikų). Tos kelios šeimos visą savaitę gyveno kaip ir visi stovyklautojai: palapinėje be elektros, prausėsi šaltu vandeniu, dieną žaidė „indėnus“ar „piratus“, vakare visai stovyklai patiekdavo su meile pagamintą vakarienę ir po to turėdavo išklausyti daugybės komplimentų arba vieną kitą „nusiskundimą“ dėl per daug prikimšto pilvuko.
Mažiausieji dalyviai turėjo savo pareigų stovyklavietėje. Vienas iš smagiausių darbų – prižiūrėti Krinkel zoologijos sodą. Mažame aptvarėlyje gyveno raganosiukas Benis, paukščiukas Vogelis, beždžionėlė, dramblys, meška ir žirafa. Visas šis pieštas zoologijos sodas palaikė kompaniją vienai gyvai vištai, kuri kartais specialiomis, tik jai žinomomis progomis pradžiugindavo stovyklautojus savo kiaušiniais. Šis zoologijos sodas buvo tarsi antra maža tarptautinė stovyklavietė. Juk tiek daug gyvūnų iš skirtingų „kultūrų“ susibūrė vienoje vietoje! Ir gyveno jie laimingai bei draugiškai visą savaitę, iliustruodami pagrindinę Chiro mintį – meilę vienas kitam ir draugystę.
Stovykla jau pasibaigė, tik raganosiukas Benis ir jo draugas paukščiukas Vogelis tęsia savo misiją. Ištisus metus jie ieškos dar daugiau draugų visame pasaulyje ir kurs savo draugystės istorijos tęsinį. Džiugu, kad laimę susipažinti su jais turėjo ir penkios ateitininkės.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.8
