Tarptautinukai
JECI-MIEC studijų sesija Strasbūre
Martynas Pilkis
Didžiulis noras pakeliauti ir sutikti naujų žmonių – toks stimulas, o ne renginio temos aktualumas, visų pirma vedė pildant anketą atrankai į JECI-MIEC organizuotą studijų sesiją, kurioje turėjo būti kalbama apie migraciją ir žmogaus teisių užtikrinimą šiame procese. Šitoks požiūris galėjo tapti neįveikiama kliūtimi bet kokiam savo santykio su nagrinėjamomis problemomis permąstymui bei pasidalijimui ten, Europos jaunimo centre Strasbūre, tačiau, laimė, Tarptautinių reikalų komiteto narės Mildos Vitkutės surengti nedideli kelių valandų kursai dieną prieš išvykstant leido geriau suvokti šios migracijos temos aktualumą.
Dėl nepalankaus skrydžių grafiko Strasbūre šlapias ir pavargęs (kalta buvo bemiegė naktis Vokietijos traukinių stotyse) atsidūriau šiek tiek vėliau už kitus dalyvius. Beje, jų buvo iš įvairių kraštų – nuo Rumunijos iki Čilės, nuo Portugalijos iki Ruandos. Pradėjome kalbėtis, bet beveik tuojau pat pradėjome ir nesusikalbėti. Teko gana smarkiai nusivilti parengta programa ir jos vienpusiškumu. „Žvilgsnis į migraciją per žmogaus teisių perspektyvą“ buvo šiek tiek panašus į trumpą žvilgsnį, metamą veidrodin išeinant iš namų, kai vėluoji – šukuosena gal ir bus tvarkinga, bet per neapsižiūrėjimą gali pamiršti apsivilkti kelnes.
Per visą buvimo Strasbūre savaitę taip ir neišgirdome nė vienos autoritetingo lektoriaus paskaitos, daugumos užsiėmimų esmė buvo pačių dalyvių mintys, tačiau susidūrus su migracija bei jos padariniais asmeniniame gyvenime (dauguma buvo arba neemigravę, arba migravę tik savo gimtosios šalies viduje studijų tikslais) šios mintys buvo paviršutiniškos ir, o tai blogiausia, lengvai formuojamos. Tai ir buvo sėkmingai daroma, visų pirma manipuliuojant dalyvių emocijomis. Į įdomų psichologinį eksperimentą, kurio metu buvo inscenizuota dalyvio iš Jordanijos deportavimo procedūros pradžia, pora merginų netgi taip įsijautė, jog puolė į ašaras. Ar tokiomis aplinkybėmis gali vykti logiškais argumentais paremtos diskusijos? Vargu. Taigi jų beveik ir nebuvo. Todėl daugumai dalyvių nebuvo netikėta, kai tariantis dėl galutinio studijų sesijos pareiškimo paprašiau teisės balsuoti prieš. Keistas ir pats tarimosi principas – dokumentą rengė tik apie penktadalį studijų sesijos dalyvių, kiti tuo metu buvo užimti kitais darbais, o po to pareiškimui perskaityti ir savo pasiūlymams pateikti gavo tik 10–15 minučių laiko. Dokumentas buvo priimtas, žinoma, ne balsavimu, o plojimais. Tik Lietuvos vardas jame jau buvo išbrauktas.
Pakeliauti po svečias šalis ir aplankyti jose vykstančius katalikiškus renginius visada įdomu ir pravartu – sužinai įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, kad užsieniečiai labai mėgsta ir giria baltą sūrį su medumi bei šakotį, kad esti katalikų, pritariančių homoseksualų santuokų, narkotikų ir prostitucijos legalizavimui, kad vaikino iš Ruandos giminaitis vedęs lietuvę ir dabar jie gyvena Kanadoje, kad katalikų susibūrime katalikų mišios gali būti suvaidintos suteikiant joms negatyvų atspalvį, ir taip toliau...
Tikrai džiaugiuosi, kad savaitei apleidau studijas ir išsiruošiau į rudeniškai žavų Strasbūrą. Pamačiau ne tik Europos Parlamentą, Žmogaus Teisių Teismą, Europos Komisiją ar modernius tramvajus, pamačiau nemažus suvokimo (ir savivokos) skirtumus tarp skirtingų tautų (kurios dar nesuspėjo išnykti migracijos mišrainėje) atstovų, pamačiau ir savo paties požiūrio silpnąsias puses.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.10
