Universitas
Ar studentui dar reikia krikščioniškojo socialinio mokymo?
dr. Andrių Navicką kalbino Lina Navickaitė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete studijuoju socialinį darbą. Šį semestrą pasirenkamųjų dalykų sąraše pamačiau mane labai nustebinusią discipliną – krikščioniškąjį socialinį mokymą, kurį dėstys internetinio dienraščio bernardinai .lt redaktorius Andrius Navickas. Nedvejodama pasirinkau šią discipliną, nes tai ne tik puiki galimybė išgirsti mano būsimai specialybei naudingos informacijos, bet ir proga pasigilinti į religijos skleidžiamas socialines mintis bei vertybes. Nuoširdžiai maniau, kad šią discipliną pasirinksime tik keletas studentų, tačiau atėjusi į pirmąją paskaitą pamačiau pilną auditoriją. Buvau nustebusi ir nesupratau, ar studentai taip susidomėję krikščionybės idėjomis, ar tiesiog tai lengva paskaita ir galimybė gauti lengvą pažymį. Pamanysite, kad esu labai skeptiška, bet tenka pripažinti, kad šiuolaikinis studentas nevengia galimybės „lengvai praslysti“. Išvadų nedarau, neturiu teisės teisti kolegų, tik mintimis apie šiuolaikinį studentą paprašiau pasidalyti dėstytoją Andrių Navicką.
Dauguma skaitytojų jus žino kaip internetinio dienraščio http://www.bernardinai.lt/ vyriausiąjį redaktorių. Gal galėtumėte save pristatyti kaip dėstytoją.
Pagal išsilavinimą esu filosofas. Taip pat studijavau religijos studijas. Elektroninio dienraščio bernardinai.lt vyriausiuoju redaktoriumi dirbu jau šešerius metus. Yra tekę dėstyti įvairias disciplinas, taip pat krikščionišką socialinį mokymą labai skirtingoms auditorijoms. Į Vilniaus universitetą patekau gana atsitiktinai, antrus metus pavaduoju dėstytoją, todėl tai yra laikinas dalykas. Dėl to man šiek tiek keblu matyti labai platų vaizdą, tačiau pabandysiu.
Apie ką iš esmės yra Jūsų dėstomas dalykas? Koks yra jo turinys?
Labai natūralu, kad į socialinio darbo programas įtrauktas ir krikščioniškasis socialinis mokymas. Tai yra akademinė disciplina, kuri dėstoma ir daugelyje sekuliarių specialybių. Čia yra pristatomi iš tūkstantmetės krikščionybės tradicijos išplaukiantys viešojo gyvenimo tvarkymo principai. Tokia disciplina kaip krikščioniškasis socialinis mokymas, arba Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, susiformavo XX amžiaus pradžioje.
XIX amžiaus pabaigoje, 1891 metais, buvo paskelbta enciklika – popiežiaus Leono XIII „Rerum Novarum“. Nuo to laiko prasidėjo vadinamųjų socialinių enciklikų tradicija. Jose aptariama socialinė situacija ir tai, kokia turėtų būti krikščioniška reakcija į ją. Naujausias pavyzdys – popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Caritas in Veritate“ („Tiesa meilėje“ ), kurios pagrindinis tikslas yra apžvelgti ekonominę sistemą ir parodyti, kaip iš krikščioniškų pozicijų turėtų būti vertinama ekonominė krizė, kaip pasikeitė Bažnyčios požiūris į ekonominius dalykus. Enciklikoje bandoma atskleisti, kas vyksta pasaulyje. Iš esmės tai yra principai, išplaukiantys iš krikščioniškosios žmogaus sampratos. Tie principai taikomi atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Bažnyčia visada bando atpažinti laiko ženklus, suvokti tai, kas dabar yra svarbu, aktualu. Taip atsiranda krikščioniškasis socialinis mokymas, disciplina, pristatanti bendrąją krikščionišką perspektyvą.
Kitas klausimas, kaip tokia disciplina atrodo nūdienos universitete, vis labiau tolstančiame nuo krikščioniškųjų šaknų? Ji dažnai lieka pakibusi ore, be konteksto. Kartais atrodo, jog šiek tiek nejaukiai jaučiasi ir studentai, įpratę, kad krikščionybė, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, labiau siejama su dogmomis, su teologiniais dalykais, priesakais, o ne su tuo, kas yra diskutuotina. Yra labai didelis skirtumas dėstyti tokią discipliną kunigų seminarijoje, kur žmonės labai rimtai priima krikščionybę, ir kitų disciplinų studentams, kuriems tai atrodo kaip pasakojimai apie archeologinius, antikvarinius dalykus, kurie įdomūs tik kaip tam tikri praeities dalykai.
Ar šiuolaikiniam studentui dar įdomi ir reikalinga tokia disciplina kaip krikščioniškasis socialinis mokymas?
Ar studentui yra įdomi disciplina? Na, tai būtų galima klausti, ar studentui įdomu klausytis filosofijos? Ar studentui yra įdomu klausytis bet kokios disciplinos? Ir vėlgi – kas yra studijos? Aišku, čia galima labai išsiplėsti, bet jei atsakymas, kad studijos yra tik darbo rinkai reikalingų kažkokių įgūdžių, kompetencijos įgijimas, tada, mano supratimu, klausimas labai susiaurinamas.
Susiaurinamas pats akademiškumas, pati akademijos sfera. Man atrodo, kad žinios studentui yra pirmiausia paskata mąstyti. Galvoti apie pasaulį, diskutuoti ir bandyti atpažinti įvairius balsus. Krikščioniškasis socialinis mokymas yra svarbus šiuolaikinio pasaulio elementas, tad studentui, nepriklausomai nuo jo pasaulėžiūros, svarbu susipažinti su pozicija, padariusia ir vis darančia didžiulę įtaką žmonėms. Aš nemanau, kad studentas, klausantis kurso, privalo tikėti krikščioniškais principais ar privalo juos kažkaip priimti, tačiau bent jau įsivaizduoti, kas tai ir kuo jie remiasi, manau, yra tikrai svarbu.
Atrodo, kad tada, kai kalbame apie studentus arba jaunus žmones, čia vėl dažnai labai lengvai kyla noras moralizuoti ir sakyti: „Na štai, jaunimui jau tai neįdomu“. Tarsi jaunimas yra kaltas, kad kažkas jo nedomina, kad jis yra kitoks. Tą mintį labai gerai išreiškė prancūzų kunigas B. Domerque, kuris ne taip seniai lankėsi Lietuvoje. Jis sakė, kad jaunimas iš tikrųjų yra labai geras, jauni žmonės yra labai geri ir ieškantys. Bet kas jiems pasiūloma? Pasiūlomas gyvenimą nuskurdinantis repertuaras. Jie patenka į tam tikrus voratinklius. Jauni žmonės ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad ta pasiūla, ta erdvė, kurioje jaunas žmogus ieško, priima sprendimus ir juos vykdo, iš tikrųjų yra labai užnuodyta ir susiaurinta. Aš manau, kad jaunam žmogui prasmės klausimas iš principo yra įdomus. O kaip jis į jį atsakinės, krikščioniškai ar nekrikščioniškai, kitas dalykas. Šiuolaikinė visa kultūra ir visuomenė jį skatina nekelti tokių klausimų, bet gyventi paviršiuje. Čia jau visos visuomenės, o ne vieno jauno žmogaus problema.
Kokie krikščioniškojo socialinio mokymo dalykai studentui yra įdomiausi? Kas yra aktualiausia?
Dėstydamas daug metų, būdamas akademinėje bendruomenėje, gali geriau pajusti universiteto dvasią. O kai ateini į paskaitą, matai studentus, bet nežinai ką jie gauna per kitas disciplinas, yra labai sunku užmegzti autentišką pokalbį. Man atrodo, kad studentui visada yra svarbu tai, ką jis pats atpažįsta savo gyvenime, ir tai tampa ta tema, kurią jis nori nagrinėti. Dėl to galima galvoti, kas studentui yra svarbu: kalbėti tokiomis temomis kaip laisvė, šeima, apie kurias jis daugiau ar mažiau galvoja, sprendžia. Galbūt sunkiau su studentu kalbėti apie politiką, ekonomiką, tas sferas, kurios nėra susijusios su kasdieniu gyvenimu, nėra jam labai aktualios. Šiuolaikinio jauno žmogaus problema yra ta, kad dar mokykloje esame skatinami vertinti, o ne apmąstyti. Esame skatinami pasakyti, ar krikščionybė man tinka ar netinka, nebandant suprasti, ar tai man tinka, ar patinka, ar atitinka mano skonį. Mes esame įpratinti būti pasaulio vertintojais, pasakome, kas pasaulyje yra gerai ir blogai, iš tiesų dažnai net nebandydami suprasti, kas yra pasaulis.
Ar dar yra tikinčių studentų, ar tai tabu klausimas?
Aš netikiu linijiniu pažangos principu. Netikiu, kad tikėjimas priklauso nuo socialinių, kultūrinių situacijų. Socialinė kultūrinė situacija gali nulemti vieną ar kitą tikėjimo pavidalą. Galima sakyti, kad dabar jaunų žmonių religinė raiška yra kitokia nei, sakysim, buvo prieš dešimt ar trisdešimt metų, bet negalime sakyti, kad jaunas žmogus tiki daugiau ar mažiau. Kiekvienas žmogus turi savo intymų santykį su Dievu ir neįlįsi į kito širdį, nepasižiūrėsi. Kiekvienas turim savo patirtis. Kadangi dirbu „bernardinai.lt“ redakcijoje, kuri yra šalia Bernardinų bažnyčios, ir pats priklausau Bernardinų parapijai, matau, kad joje visada yra jaunimo. Taigi mano parapijoje labai gausu jaunimo, todėl man ir sunku suprasti kai kurių nuogąstavimus, kad jaunimas neina į bažnyčias, jaunimas niekur nedalyvauja.
Jaunystė yra labai greit praeinantis dalykas. Aš visada žiūriu į jauną žmogų ne kaip į geresnį ar blogesnį už kitą. Jaunystė yra galimybė, tam tikras kvietimas, ieškojimų metas. Kiek mes leidžiame sau ieškoti ir kiek leidžiame Dievui mus surasti? Daug svarbiau, kad jaunas žmogus nebandytų perimti to, ką jis mato aplink, o bandytų išlikti kiek įmanoma sąžiningas keldamas abejones, klausimus, ir tada jis kažką atras.
Svarbiausia įpratinti arba, tiksliau, kviesti žmogų gyventi savą gyvenimą. Gyvenimą, už kurį jis pats atsako, o ne bandyti mėgdžioti kažkieno kito gyvenimus. Dėl to aš ir manau, kad tikinčių studentų tikrai yra ir galbūt jų yra netgi daugiau negu prieš dešimt ar trisdešimt metų. Kiekvienas mes esame auklėjami taip, kad jei Dievas ir yra, tai nėra labai svarbu, kad už tikėjimo klausimus yra daug svarbesnių. Visuomenei kartais gali susidaryti įspūdis, kad jau nėra prasmės kalbėti apie tikėjimą ar panašius dalykus. Man atrodo, kad dabar studentų problema nėra tikėjimas ar netikėjimas, didesnė problema yra paviršutiniškumas, kuris gali būti būdingas ir tikinčiam, ir netikinčiam studentui.
Kaip manote, ar krikščioniškasis socialinis mokymas yra reikalingas studentui?
Aš pirmiausia paklausčiau, o kas yra studentui reikalinga? Kas yra geros studijos? Ar dėstytojas yra geras tas, kuris rašo palankius pažymius, ar tas, kuris toks ar kitoks. Kiek mes mūsų auklėjime galime atpažinti dalykų, kurie yra mums naudingi ar nenaudingi? Kai tėvai mums kažką draudžia ar nedaro, ko norime, tada manome, kad jie yra blogi, nors galbūt jie daro gera. Kai kalbame apie studentus, kai jie vertina studijų kokybę ar nekokybę, kartais kyla klausimas, kad čia labai pavojinga nuslysti į šalį. Studentui labai dažnai studijos atrodys geresnės tos, kurios yra lengvesnės, o tos, kurios sudėtingesnės, atrodys blogesnės. Bet ar tai reiškia, kad vienos yra geros kokybės, kitos – ne. Jei galvosime, kad man reikalinga tik tai, kas duos profesinei veiklai techninių žinių, tai tenka pasakyti, kad filosofija, krikščioniškasis socialinis mokymas ar kitos panašios disciplinos neduoda tiesioginių, techninių žinių, kurios būtų naudingos profesinei veiklai. Jeigu manome, kad akademinių studijų tikslas yra ne vien tiktai gauti techninių žinių, bet ir įsitraukti į tam tikrą kritinio mąstymo ugdymą, ugdyti tam tikras nuostatas, tam tikrą pilietiškumą ir dar daugybę dalykų, tada, aš manau, labai svarbu, kad būtų daug tokių disciplinų, kuriose būtų keliami klausimai, o ne duodamos tik užbaigtos techninės temos.
Šia prasme krikščioniškasis socialinis mokymas turėtų pretenduoti į savo vietą akademiniame gyvenime. Visada yra didžiulė dilema ne tik tam kursui, bet ir apskritai Bažnyčiai, kaip kalbėtis su šiuolaikiniu pasauliu, kad tai nebūtų tiktai monologai. Kaip siekti, kad kursai, tokie kaip krikščioniškasis socialinis mokymas, nebūtų tiktai monologas, kuriame tik „o Bažnyčia sako taip...“ Tada niekas nebando suprasti, niekam nerūpi ir visi ramiai užmiršta. Visada yra didžiulis iššūkis, kaip tai paversti dialogu. Bet tai ne vien tik krikščioniškojo socialinio mokymo, bet ir daugelio disciplinų užduotis. Tam visada yra reikalingas kontekstas, tęstinumas, studijų logika, kad iš vieno kurso išaugtų kitas kursas, kad žinios duotų tiek, kad kitame kurse jau galėtum kažką rimčiau studijuoti. Kartais vyrauja chaosas, atsitiktinai parinkti dalykai, dėstytojai labai retai tarpusavyje bendrauja ir neįsivaizduoja, kokiame kontekste dėsto. Disciplina, kuri turėtų ugdyti mąstymą, tampa formali. Dar aš kelčiau klausimą, kiek studentai šiandien yra kaip bendruomenė? Kas sudaro tą studentiškumą?
Universitetas turėtų būti studentų ir dėstytojų bendruomenė, išlaikyti dialoginį principą. Čia turėtų būti ne mokytojai ir mokiniai, bet ėjimas kartu. Yra problema, kad ir studentai, ir dėstytojai pabirę, nėra kažkokio vieningo tikslo, pajautimo. Ir iki, ir po aukštojo mokslo reformos yra taip, kad studentui reikia išklausyti ir pasidėti pliusiuką, dėstytojui reikia išdėstyti ir pasidėti pliusiuką. Bendras tikslas yra tik gauti diplomą, o dėstytojui – gauti atlyginimą.
Socialinis krikščioniškasis mokymas kalba apie kitokias žaidimo taisykles, negu mes esame įpratę. Ir kai kalbame apie šeimą, karjerą, kitus dalykus, iš tikrųjų tai yra tam tikras iššūkis. Krikščioniškasis socialinis mokymas yra kvietimas gyventi šiek tiek kitaip.
Lina Navickaitė
"Ateitis", 2010 m., Nr. 5
