Užsienyje
Beriso mieste plevėsuoja Lietuvos vėliavos
Edita Skaraitė
Aplink pasaulį plaukianti ir pasaulio lietuvių bendruomenes lankanti Tūkstantmečio odisėja pasiekė Argentinos krantus, Berisą (Berisso). Šis miestas vadinamas Argentinos imigrantų sostine, todėl nenuostabu, kad čia savo gyvenimus kūrė daug lietuvių. Dauguma jų čia dirbo mėsos fabrikuose, skerdyklose, prie šaldiklių. Pasakoja, kad jie pasižymėjo kaip labai darbštūs ir nuoširdūs žmonės, nebijantys šaldiklių šalčio, todėl darbdaviai juos vertino. Jau kelintą dieną mieste kabo Lietuvos vėliavos, matyti ir specialių plakatų, skelbiančių, kad lietuvių draugija „Nemunas“ švenčia 100-metį. Antrosios Beriso lietuvių organizacijos – „Mindaugo“ bendrijos nariai taip pat dalyvavo susitikime „Nemuno“ draugijoje.
Į susitikimą krantinėje su Tūkstantmečio odisėjos buriuotojais iš Lietuvos atėjo per šimtą žmonių. Tarp susirinkusiųjų buvo ne tik lietuviai. Šis įvykis atkreipė ir kitų emigrantų, Beriso miesto gyventojų, dėmesį, matėme pavienių albanų, italų, ispanų, arabų ir kitų tautybių žmonių, susirinkusių ir besidžiaugiančių kartu su lietuviais. Visi jie buvo pasipuošę savo tautiniais atributais.
Bendravimas su lietuviais labai šiltas. Pasisveikindami visi skuba bučiuoti į žanduką, glėbesčiuotis. Nors tik kas trečias jų žodis lietuviškas, kiti – ispaniški, bet visi labai noriai bendravo. Lietuviškai kalba daugiausia vyresni žmonės, kurie atvyko į Berisą visai mažučiai, arba gimę čia ir kalbą dar iš tėvų perėmę. Jų vaikai ir vaikaičiai lietuviškai moka tik keletą frazių. Keistas jausmas, kai žiūri į merginas, vilkinčias tautiniais drabužiais, matai jų veiduose lietuviškus bruožus (kai kur gerokai susimaišiusius su ispaniškais ir itališkais), bet susikalbėti negali... Mažesni vaikučiai dar mažiau panašūs į lietuviukus, tamsios odos, rudų akių. Tik šypsaisi ir bandai kažką pasakyti, o jie gaudo kiekvieną žodį iš tavo lūpų.
Gavome ne vieną prašymą atsiųsti lietuvių kalbos elementorių. Visus mūsų suvenyrus ir su Lietuva susijusią medžiagą išgraibstė. DVD „Neregėta Lietuva“ žiūrėjo kaip į pasakų šalį. Lietuvių kalbos elementorių – pradžiamokslio prašo seneliai, pasiryžę mokyti savo vaikaičius nors kiek lietuviškai.
Vienas pagyvenęs ponas į susitikimą krantinėje atėjo su antikvariniu savo tėvo lagaminu, su kuriuo jis paliko Lietuvą. Saugo kaip didžiausią relikviją.
Toks pat keistas jausmas apėmė draugijoje „Nemunas“, kur tautinius šokius šoko ir visai mažučiai vaikai, ir jau vyresni. Kaip jie stengėsi! Nuoširdžiai, braukdami prakaitą, padusę nuo karščio. Matant tuos šokius apėmė toks geras jausmas, juokiausi iki ašarų. Mažai kas jų moka lietuviškai kalbėti, bet lietuviškus šokius moka. Net ir pati panorau lankyti tautinių šokių ratelį, nes man pasidarė gėda, kad aš, lietuvė, beveik nemoku lietuviškų šokių...
Lietuvos vardo tūkstantmetį jie būtinai švęs. Kiekvienas Tūkstantmečio odisėjos apsilankymas pas tolimiausių šalių lietuvius plečia didžiojo Lietuvos Jubiliejaus dalyvių būrį.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.4
