Užsienyje
Iš kur atsiranda poreikis kurti?
Gabija Petrauskienė
Kanados Toronto sendraugiai ateitininkai paskutinį kovo šeštadienį Prisikėlimo parapijos salėje surengė meno parodą ir vakaronę. Dažnai kyla klausimai: iš kur randasi noras kurti, kas paskatina, kas atgraso nuo kūrybinio užsiėmimo, kaip atpažįstamas talentas, kaip įskiepijamas noras kurti? Šiems klausimams pagvildenti ir pasidalyti savo asmenine patirtimi pakvietėme rašytoją Antaną Šileiką, tapytoją ir grafikę Snaigę Šileikienę, fotografę Daivą Blynaitę ir tapytoją Taurą Underienę. Salės sienas puošė Lietuvos dailininkų tapybos bei grafikos kūriniai, kuriuos atvežė ir pristatė T. Underienė.
Rūta Rygelienė pristatė kalbėtojus, pakvietė visus pasidalyti savo asmenine patirtimi apie poreikį kurti ir pasvarstyti, kaip pirminė mintis tampa meno kūriniu.
Snaigė Šileikienė gimė ir augo Toronte. Po studijų Toronto universitete mokėsi grafikos Paryžiuje. Dabar ji užsiima tapyba ir grafika, yra surengusi parodas Kanadoje, Paryžiuje ir Lietuvoje. Potraukį į meną ir kūrybą gavo iš tėvų. Mama G. Valiūnienė – keramikė. Snaigę traukė išraiškos ant popieriaus ir drobėje galimybės. Pradėjo tapyti šiaurės žolynus, kraštovaizdžius. Pastaruoju metu, lankydamasi Ontarijo (Ontario) provincijos šiaurėje, atkreipė dėmesį į paliktas gyvenvietes, lentpjūves, apleistus darbininkų namus. Jai imponavo gamtos bandymai atsiimti griuvėsius bei buvusio gyvenimo liudijimo simboliai. Nors Snaigė save laiko miestiete, tačiau gamta, miškas, vanduo jai teikia kūrybinės energijos. Ji teigia, kad paveikslas nėra gamtos ar žmogaus kopija, bet jo esmės užfiksavimas dailininko atmintyje. Tapybos braižas tai atminčiai išreikšti priklauso nuo menininko nuotaikos, pirminio vaizdo įspūdžio.
Fotografė Daiva Blynaitė po studijų Klivlando universitete pradėjo fotografuoti buitį. Ją domino supantys daiktai, kurių dažnai nepastebime. Pirmasis kūrybinis jos darbas buvo priimtas į Klivlando meno muziejaus parodą. Dabar Daiva dirba fotostudijoje „Anka“ Toronte. Savo fotografijoje ji studijuoja įvairias šviesos įtakas tirpstančio ledo formai bei raštams išsakyti. Ji teigė, kad tradicinės nespalvotos fotografijos galimybės siūlo daug erdvės kūrybai ir ji neketinanti dirbti su skaitmenine fotografija.
Rašytojas Antanas Šileika teigė, kad „menininkas – tai nevykęs amatininkas“. Jis negalintis pasakyti, kada gimsta kūrybinis sumanymas, – tai gali atsitikti vaikščiojant miške, klausant muzikos, keliaujant svetimuose kraštuose, klausantis tėvų pasakojimų, skaitant knygas, susitinkant su žmonėmis... Įkvėpimas tampa kūriniu tik kantriai ir daug valandų praleidus prie rašomojo stalo. Pirminis darbas: vaizdus ir pojūčius iškelti iš chaoso pagal savo patyrimą, vaizduotę, žinias, kalbą. Po to jį reikia daug šlifuoti, kartais net dešimti kartų perrašinėti. Jo romanas „Moteris bronzoje“ perrašytas keturiolika kartų. Iš kur ateina įkvėpimas kurti? Antanas teigė: „Iš nuobodumo, iš jausmo, kad niekas neįdomu, nieko nenori daryti... Tačiau atmintis, regėjimas, vaizduotė nejučiomis verčia imti plunksną į rankas.“ Iš kur kilo talentas? Antanas teigė, kad vaizduotę skatino vaikystėje perskaitytos knygos, tėvų kalba ir žmonių pasakojimai. Sukurti ką nors išskirtinio ir įdomaus gali bet kas, jei jis moka matyti, kas vyksta aplink, girdėti kalbą su visais jos atspalviais ir nutylėjimais, mąstyti ir dirbti, dirbti, dirbti...
Antanas gimė ir augo Kanadoje, lietuvių imigrantų šeimoje. Jis rašo angliškai, bet dvi iš trijų jo parašytų knygų – lietuviška tematika. Rašytojas yra Kanados radijo ir televizijos laidų pašnekovas, analizuoja literatūros kūrinius. Humber kolegijoje vadovauja literatūros kurso programai. Antroji jo knyga „Buying on Time“ buvo pristatyta Toronto humoristinės literatūros Stephes Leacock premijai. Šiuo metu jis rašo knygą apie Lietuvos partizanus, jų pasirinkimą ir lemtį. „Jų istorija man svarbi, dramatiška, joje ryškėja daug filosofijos ir etikos, skaudžių konfliktų“, – sako rašytojas.
Menotyrininkė Taura Underienė – pedagogė, tapanti akvareles. Ji pasakojo apie kelią į pažintį su Lietuvos dailininkais ir pastangas Lietuvos menininkų darbus garsinti tarp Amerikos lietuvių ir amerikiečių.
Vakaronės laikas sutapo su pasauline „Žemės valanda“, todėl sutartu laiku buvo užgesinta elektra ir salę apšvietė žvakių ugnelės aplink mirgantį simbolinį medį.
Vakaronę baigdamas kun. Jonas Šileika OFM priminė, kad rašantis, piešiantis ar vaidinantis žmogus savo kūryba skatina geriausias prigimties galias. Jo talentas keičia ir gerina pasaulį. Tuo jis visuomet bus reikalingas žmonėms.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.4
