Rubrikos

Rėmėjai

Ateitininkų šalpos fondas (Ateitis Relief Fund, Inc.)

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Ateitininkų fondas

Žaidimai Dievo laukuose

Kūrybinio Kazio Bradūno (1917 02 11-2009 02 09) kelio štrichai

Šio vasario pradžioje mus, likus vos 2 dienoms iki 92-ojo gimtadienio, netikėtai mus paliko šviesusis poetas, redaktorius, kultūrininkas, ateitininkas Kazys Bradūnas.

Jo negirdėjome deklaruojant skambių poetinių politinių lozungų, manifestų. K. Bradūno poezija atribota nuo patoso, šurmulio. Poeto gyvenimas, kaip ir kūrybos kelias, buvo paženklintas romaus įsiklausymo į aplinką, į save, o žodžiai išgryninti, tarsi pritildyti, pripildyti tylumos. K. Bradūno poezijai būdingas ramus, taikus pasakojimo tonas, vietomis priartėjantis prie proziškumo. K. Bradūno poezijoje skleidžiasi taiki būties tėkmė, darniai jungianti gyvastį ir žodį, praeitį ir dabartį, laiką ir erdvę, gyvenimą ir mirtį...

K.Bradūnas gimė Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime. Baigė literatūrinių tradicijų Vilkaviškio gimnaziją. Čia besimokydamas įstojo į ateitininkų organizaciją. K. Bradūnas eilėraščius pradėjo rašyti dar gimnazijoje, spausdinosi ateitininkų spaudoje: „Ateities spinduliuose“, „Ateityje“. Kauno Vytauto Didžiojo universitete Kaune K.Bradūnas studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau studijas pratęsė Vilniuje. Studijų metais dalyvavo „Šatrijos“ sambūrio veikloje. Universitete K. Bradūnas puikiai sutarė su kitais lietuvių rašytojais ir poetais: Vytautu Mačerniu (1921–1944), Broniumi Krivicku (1919–1952) ir kt. 1937–1938 metais K.Bradūnas redagavo ateitininkų žurnalą „Ateitis“.

1944 m. K. Bradūnas pasitraukė iš Lietuvos. Iš pradžių apsigyveno Vokietijoje, 1949 m. – JAV, Baltimorėje, vėliau – Čikagoje. Čia aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje. K. Bradūnas ir išeivijoje reiškėsi kaip redaktorius. Vienas svarbiausių redaguotų veikalų (kartu su Rimvydu Šilbajoriu (1926–2007) –­ „Lietuvių egzodo literatūra. 1945–1990“ⁱ, išleista Čikagoje 1992 m. Jis redagavo studijų knygą „Lietuvių literatūra svetur 1945–1967“ⁱⁱ, „Lietuvių poezija išeivijoje 1945–1971“ⁱⁱⁱ, Vytauto Mačernio poezijos rinktinę^iv. Poetas taip pat daug metų redagavo ir „Draugo“ kultūros priedą „Mokslas, menas, literatūra“, „Aidus“, „Literatūros lankus.

Nuo 1995 m. kartu su žmona Kazimiera grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje. Nuo 1994 m. – Lietuvos Rašytojų sąjungos narys.

1992 m. K.Bradūnas tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. 1994 m. K.Bradūnas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Jis – ir. Jotvingių premijos (1989 m.) ir. „Poezijos pavasario“ (2002 m.) laureatas.

K. Bradūnas – vienas poezijos antologijos „Žemė“ (1951 m.) sumanytojų. Jis taip pat subūrė poetų grupę, kurią pradėta vadinti žemininkais. Be K. Bradūno, čia buvo įtraukta V. Mačernio, Henriko Nagio (1920–1996), Alfonso Nykos-Niliūno (g. 1919) ir Juozo Kėkšto (1915–1981) kūryba.

Apie legendinę antologiją „Žemė“ Poetas sakė: „Jeigu nebūtų buvę nei karų, nei okupacijų, vis tiek šios kartos poetų susijungimo antologija būtų išėjusi. Tik ji būtų išėjusi Lietuvoje. Mat buvo laikas naujai mūsų poetų kartai ieškoti bei rasti savąjį poetinį kelią, nenorint tapti vien Aisčio, Brazdžionio, Miškinio ir kt. epigonais. Norėta, kad poezija būtų ne tik daina, bet ir mąstymas. Tačiau pokario metais visa tai įkūnyti buvo galima jau tik išeivijoje“^v.

Poetas gyveno remdamasis krikščioniškąja pasaulėžiūra, o idealai buvo artimi ateitininkų idealams. Poetas prisipažįsta: „Aukštesnėse klasėse paskaitydavau savo kūrybos literatūros būrelių susirinkimuose, išdrįsdavau spausdinti moksleivių spaudoje. Rašiau, bet nežinojau, ko aš vertas. Ir štai, kai jau buvau Kaune pirmo kurso  studentas, ima ir paprašo mano eilėraščių prestižinio kultūros žurnalo „Židinys“ redaktorius Ignas Skrupskelis ir iš dviejų paduotų išspausdina vieną. Aš pripažintas, aš – „Židinyje“! Kas gali apsakyti jaunuolio išgyvenimą? Visą pluoštą eilėraščių netrukus išspausdino ir Juozo Keliuočio „Naujoji romuva“. Taip aš tvirtai įžengiau į savo kūrybos pasaulį“^vi. Visgi už poetinio kelio pradžią poetas išliko dėkingas poetui, taip pat redaktoriui, ateitininkui Bernardui Brazdžioniui (1907–2002): „ne tik pirmosios dvi knygos („Vilniaus varpai“ (1943 m., 1947), „Pėdos arimuos“ (1948 m.) – O. G. past.) vienaip ar kitaip siejasi su Brazdžionio vardu, bet ir už pačių pirmųjų mano eilėraštukų viešą išspausdinimą esu jam dėkingas. Buvau tada jaunas gimnazistukas, o Brazdžionis redagavo jaunesniųjų moksleivių žurnalą „Ateities spinduliai“^vii.

Džiugu, kad Vilniaus, Lietuvos ateitininkai sugebėjo pažinti šį nuostabų, šiltą žmogų – taip ir prisimena 1998 m. vasario 26 d. Vilniaus krašto ateitininkų organizuoti „Ateities pėdsakai“ – susitikimas–popietė su K. Bradūnu „Ar verta matuoti žodžio skambesio galią?“, kur poetas itin nuoširdžiai dalijosi prisiminimais, ypač iš studijų laikų Lietuvoje, „Šatrijos“ laikų. Jis itin gyvai piešė V. Mačernio portretą.

Išties K. Bradūnas daug prisidėjo, kad poezijoje būtų įtvirtintas V.Mačernis, vienas iš svarbiausių šios kartos kūrėjų. Su V. Mačerniu artimai bendravęs K.Bradūnas yra pasakojęs: „Mudu ir kitus to paties literatūrinio kelio bendraamžius jungė užsidegimas ieškoti naujų kelių lietuvių poezijos raidoje. Šiaip – kaip asmuo – Vytautas buvo gražaus balanso žmogus: tiko ir vienišam mąstymui, ir draugų ratelio bohemiškai valandėlei“^viii.

K. Bradūnas – daugiau kaip dvidešimties poezijos knygų (bei rinktinių) autorius. Lietuvoje išleisti du eilėraščių rinkiniai: „Vilniaus varpai“ (1943 m.) ir „Pėdos arimuose“ (1944 m.).

Žymiausios K.Bradūno poezijos knygos – „Apeigos“ (1948 m.), „Sonatos ir fugos: Susitikimas su Čiurlioniu“ (1967 m.), „Donelaičio kapas“ (1970 m.), „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ (1981 m.), „Krikšto vanduo Joninių naktį“ (1987 m.), „Duona ir druska“ (1992 m.), „Iš grumsto ir iš dvasios“ (1994 m.), „Apie žemę ir dangų“ (1997 m.).

Viktorijos Daujotytės žodžiais, „Bradūnas buvo žemininkų centras, to ypatingo literatūrinio sąjūdžio, subrendusio ir įsišaknijusio jau išeivijoje, organizuojanti, telkianti jėga. Antologija „Žemė“ (1951 m.) ir septynerius metus ėję „Literatūros lankai“ (1952–1959 m.) mūsų literatūros istorijoje yra savitas reiškinys, sutelkęs dar jaunų išeivijos kūrėjų pastangas ieškoti prasmės, stiprinti ryšius su Vakarų kultūra“^ix.

Žemininkų kūrybinė ideologija pradėjo formuotis dar Vilniuje, universitete. Kūrybinis pradas tokiam poetui, koks buvo Kazys Bradūnas, neatskiriamas nuo žemės, nuo Motinos Žemės. Žemininkas K.Bradūnas jautė pagarbą Motinai žemei, priglaudusiam jį. „Man pačiam buvo svarbiausia neprarasti savo šaknų, kurios taip ir pasiliko gimtojoje žemėje. Svetimojo pasaulio, juo labiau margaspalvės jo literatūros, nesišalinau. Bet man vis daugiau rūpėjo, kad šioje puokštėje būtų ryškiai matomas – nes kitoks – ir lietuvių literatūros žiedas. Todėl ir atrodė, kad svarbiausia yra pasistūmėjimai šia kryptimi tiek tėvynėje, tiek išeivijoje, nesekant tik trumpalaike mada, o remiantis ilgaamžiais savo kultūros klodais, juos atkasant šiandieninėmis priemonėmis“^x.

K. Bradūnas yra žemininkų kartos ir jos kūrybinių užmojų reiškėjas, žemės prasminio kodo kūrėjas.. Maždaug nuo „Žemės“ takoskyros Bradūno kūryboje ima labiau ryškėti mitinis klodas, savičiau pasiremiama tautosaka, gilesnės istorijos atodangos. Įvairinamos poetinės formos (kreipinio, pokalbio, laiškų)^xi. Poetas prieš gerą dešimtmetį interviu teigė: „liaudies daina ir apskritai tautosaka buvo ir yra mano poetinių rūpesčių bendrininkės. Kartais net labai sena liaudies daina tampa įkvėpimo šaltiniu visam moderniam eilėraščiui. Ir modernumas tada darosi mūsiškas, savas, o ne lyg koks prastas vertimas iš svetimų kalbų“^xii . Kai kurie eilėraščiai primena perfrazuotą liaudies dainų, tiksliau – sutartinių toną: „Siūdi liūdi liuditėle / Tatato tatato / Tai rugiai gražiai žydėjo / Sidabro “ („Sidabra“, I, p. 410).

K. Bradūno kūryboje pasitelkiami ir interpretuojami baltiškosios kultūros ženklai. Ypač tai ryšku poezijos rinkiniuose „Apeigos“ (1948 m.), „Devynios baladės“ (1955 m.), „Sidabrinės kamanos“ (1964 m.). K. Bradūnas rekonstruoja baltiškąją mitologiją – jo poezijoje gausu jos simbolių, vaizdinių (žaltys, šventa giraitė, išdidus Perkūnas, Žemynėlė – Motinėlė), kai kurie iš jų – universalūs (žemė, ugnis, vanduo): „Žemynėle-motinėle rūpestinga, / Sušukuok javų lygiuosius laukelius. / Motinėlė-Žemynėlė rinko rinko / Saulės klėty aukso grūdelius“ („Protėvio malda“, I, p. 226).

Apskritai baltiškojo tikėjimo ir krikščionybės santykis K.Bradūno kūryboje – darnus, nekonfliktiškas.

Pirmoji – sonetų – knyga – „Vilniaus varpai“, išleista karo metais, 1943–aisiais; čia jaučiama neoromantinės mokyklos įtaka. Antrasis rinkinys „Pėdos arimuose“ išleistas po metų –­ 1944–aisiais. Jame skleidžiasi artimas poetinio subjekto ryšys su žeme. Išeivijoje (ankstyvieji rinkiniai „Svetimoji duona“, „Maras“, „Apeigos“) sustiprėja krikščionybės ir baltiškosios pasaulėjautos jungtys, bandymas savaip rekonstruoti apeigas, ritualą, užkalbant ir žodžius: „Tegu gimsta žmogus/ Tegu žodis/ Tegu raidė / Tegu Mažvydas / Ir Donelaitis / Tegu auga poezija / Didelė didelė / Be mirties / Be pabaigos / Tegos.“ („Užkalbėjimas be pabaigos“, II, p. 536).

V.Daujotytės nuomone, 6–8 dešimtmetis poetui – pats intensyviausias, šiuo laiku sukurta vertingiausia K.Bradūno poezija, jos viršukalnę sudaro „Morenų ugnys“ (1958 m.) ir „Sidabrinės kamanos“. Šių rinkinių eilėraščiuose sukurtas Bradūno poetiškumo lygmuo, kurį sudaro laisvas kalbančio (sakančio) įsipareigojimas prigimtai kultūrai, jos istorijai ir dabarčiai, tautosakinių ir mitinių priemonių lankstumas, išraiškinga kalba, skaidri eilėraščio struktūra^xiii.

Jau Lietuvoje parašytos paskutinės poezijos knygos, simboliškai skambančiais pavadinimais: „Duona ir druska“ (1994 m.), „Apie žemę ir dangų“ (1997 m.). Ypač pastarajame rinkinyje akivaizdus poeto noras suvienyti žemę ir dangų, baltiškumą ir krikščioniškumą žyminčius simbolius.

Iš tiesų K.Bradūno „poezija įvairi, daugiabalsė, apimanti sonetines formas, baladines intonacijas, mitines dimensijas, [...] išplėtotą daugiabalsiškumą – nuo lyrinio monologo iki pokalbio“^xiv.

K.Bradūnui ryšys su žeme – pamatinė poezijos kategorija, įgyjanti transcendentinį matmenį. Poeto liudijimu, „ir tėvams, ir kaimynams, ir man pačiam žemė buvo lyg ir antroji žmogaus pusė“^xv. V.Skrupskelytės žodžiais, būtent per žemę „tampame laiko ir erdvės apspręsta būtimi, tik per ką įgauname savo bendruomeninį ir istorinį pobūdį. [...] Žemė yra tikrovė, kurioje laikosi žmogaus būtis. Ji apsireiškia ir kaip gamtovaizdis, kur gimstama ir gyvenama, tartum tai būtų žmogaus vidinės geografijos tam tikra sistema“^xvi. Plg. eilėraštį „Pėdos arimuos“: „Aš, pravertęs dobilienos plutą, / Tūkstančius pėdų po ja randu – / Kiekvienoj vagoj senolių būta, / Neišplovė jų nei laikas, nei vanduo [...]“(„Pėdos  arimuos“, I, p. 33^xvii).

Žemė čia įgyja amžinybės, belaikiškumo rolę: „Mane neški per meilę, per mirtį/ Gaivalingoji žemės jėga!“ („Gaivalingoji žemė“, I, p. 30).

Sklaidant nepriklausomoje Lietuvoje išleistą pirmąjį poezijos rinkinį „Duona ir druska“ (1992 m.), akivaizdu, kad kūdikiškas, pasitikėjimu grįstas ryšys su žeme išsaugotas. Žemė čia iškyla kaip motina, globojanti savo vaikus: „Nepaliki, žemele – / Aš visatos bijau,/ Aš savęspi be kelio /Ne skridau – atėjau.// Ir prisiglaudžiau tyliai.../ Apkabinti mane – / Mes gi tavo mažyliai /Ties pilna krūtine.“ („Mažyliai“, II, p. 321).

Baltiškųjų ir krikščioniškųjų ženklų vienovė akivaizdi ir rinkinyje „Krikšto vanduo Joninių nakty“ (1987 m.): „Kieliką ir pateną / Padėk ant akmenio – / Amžino Dievo stalo. // Ąžuolas palenkia galvą /Pragysta volungė /Žolė atsiklaupia.“ („Pirmosios mišios alkvietėj“, II, p. 254^xviii) .

Poetas savo kūryboje teigia gyvastingą ryšį su išėjusiųjų vėlėmis, kur nėra skirties tarp gyvenimo ir mirties, mirties ir gyvenimo: „Ten sėdite aukštam vėlių suolely /Su ąžuolo vainikais ant galvų./Kur amžino pavasario šakelės /Pašlaitėm dangiškų kalvų /Po jūsų kojomis žaliuoja.// Kur ganosi kovų žirgai baltieji,/ Laukiniai, nesuvaldomi, laisvi,/ Ten saulė motina tarp jūsų rankų skrieja /Ir debesys balti balti..“ („Protėvių dausos“, I, p. 219).

Vilnius poetui buvo vienas svarbiausių miestų, kuriame, tiksliau, jo senamiestyje, nuo 1995 m. su žmona Kazimiera gyveno grįžęs į Lietuvą. Taikliais kritiko, rašytojo Mindaugo Peleckio žodžiais, pats „ramus, giedras K.Bradūno veidas buvo tapęs Vilniaus simboliu“^xix.

Jau pats pirmasis poezijos rinkinys „Vilniaus varpai“ siejamas su Vilnium, su jo varpais. prie Vilniaus temos „Pokalbiuose su karalium“ (1973) jungsis kunigaikštis Gediminas, Donelaitis, Čiurlionis. Vilniuje prasidėjo sąmoningas literatūrinis poeto gyvenimas, Vilniuje jis ir baigėsi. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, K.Bradūnas kartu su žmona Kazimiera grįžo į Vilnių, kai tik įmanoma buvo tai padaryti, nuo 1995–ųjų gyveno Didžiojoje gatvėje, matydami Šv. Kazimiero bažnyčios bokštus ir girdėdami Vilniaus varpų gaudesį^xx.

Baigiant svarbu pabrėžti ypatingą gilų Poeto ryšį su bendravarde žmona Kazimiera, meiliai vadinta Kazyte. Jie buvo bendražygiai tikrąja to žodžio prasme. Dažnai tekdavo juos sutikti kartu bevaikščiojančius, už rankų susikibusius kartu Didžiąja gatve. Neatsitiktinai kaip vieną įsimintiniausią gyvenimo akimirką K.Bradūnas apsakė gilų ryšį su Kazimiera, kaip kulminaciją įvardydamas sužadėtuves ir vedybas:

„1943 m. kovo ketvirtoji, šv. Kazimiero diena. Mano  kišenėje Vilniaus auksakalio nukalti žiedai. Juos šokinėjančia širdimi nešu savo išrinktajai Kazimierai, taip pat studentei lituanistei, Antakalnin [...]. Juos užsimovę, mudu jau sužadėtiniai, skubame į Aušros Vartus, kur kun. Alfonsas Lipniūnas už mus pasimels ir atnašaus šv. Mišias. Vilnius tada išgyveno vokiečių okupacijos metus ir beveik badavo. Nebuvo jokių juvelyrinių parduotuvių. Todėl ir žiedus teko kaldinti iš tėvelių gautų auksinių daiktelių. Mudu tais pačiais metais buvom sutuokti Vilkaviškio katedroje ir jau žengiam pėda pėdon šešiasdešimt ketvirtus metus. Pakalbam ne kartą, kad ir iškeliauti Anapus būtų gera kartu. Panašiai aš ir rašiau“^xxi:

„Kai pritems man akių spinduliai, / Kai tu būsi senelė žila, /Kai į mudviejų sielą tyla, /Kaip į jūrą naktis, nusileis [...] // Per šventąsias šios miesto bonias / Ir per maldą Globėjos Marijos./Čia pabaigę visas klajones,// Visos žaizdos, pajusim, užgijo./ Vienas kitą paguosim žinia –/Tebūnie amžinybė abiejų.“ („Amžinybėn“, I, p. 112).

Būtent šioji citata, sužadėtuvių scena, žiedų vaizdinys, savaip susisieja su Popiežiaus Jono Pauliaus II pjesės „Priešais juvelyro parduotuvę“^xxii.

Poetas neišėjo, jis tiesiog grįžo į Motinos Žemės prieglobstį, į amžinosios Viešpaties Meilės namus: „Aš išėjau iš Tavo rankos / Ir į Tave aš vėl grįžtu – / Už pievų, už upelio kranto, / Anta kapelių, ant aukštų, /Aš išėjau iš Tavo rankos /Ir į Tave aš vėl grįžtu.“ („Grįžtu“, I, p. 85).

Gyvenimo laikinumą bei tęstinumą liudija vienas paskutinių Poeto eilėraščių: „Gyvenimas lyg paukštis, / Tik palingavo ant šakos / Ir nulėkė...// O liko tik / Eilėraščių čiulbėjimas“. („O liko tik“^xxiii).

K.Bradūno poezijos stiprybė ir subtili priešpriešų – laikinumo bei amžinybės, gamtos ir istorijos laiko; gyvenimo ir mirties, galiausiai – žemės ir dangaus, baltiškųjų ir krikščioniškųjų simbolių, pasaulėjautų – dermė.

Peržvelgus visą K. Bradūno poezija akivaizdi ir matricentrinės bei patricentrinės kultūrų dermė, bet visgi ištikimybė Žemei Motinai stipresnė.

O šviesus K. Bradūno gyvenimo pavyzdys, darnus šeimyninis gyvenimas, kūdikiškas paprastumas, išryškėjęs ir poezijoje, ištikimybė baltiškiesiems bei krikščioniškiesiems idealams, išsaugoti gyvi ateitininkų principai turėtų mums likti gyvas pavyzdys ir harmoningos būties ženklas.

Žeme K.Bradūnas ėjo ramiai, o link dangaus iškeliavo ir į „aukštą vėlių suolelį“, šalia protėvių atsisėdo taip pat apgaubtas iškilios ramybės. Lyg šis kelias būtų dar vienas jo eilėraštis – paskutinis ir svarbiausias.

„Ateitis“, 2009 m., Nr.2