Žaidimai Dievo laukuose
Surinksiu ryto rasą...
Renata Žiūkaitė
Laukimas
Laukimas–
Nedrumsto ežero vandens ramumas,
Kai nendrė vėjyje sulinksta maldai,
Ir gervės tyla glausdamos pilkus sparnus...
Pasiklausyk, kaip tyliai tyliai bręsta Meilės vaisius širdy,–
Savo mažam Tabernakuly.
Aš paslaptį tarytum perlą slepiu ežero kriauklės dugne...
Pasiklausyk, kaip tyliai tyliai ateina Lauktasis
Taip ilgai nešiotas mano laukiančios sielos skausme.
Sapnas
Sapnavau, kad lyja mirusiais paukščiais,
Ir taip juodai balta, visai be spalvų...
Tuščias vienišas langas į mane keistai spokso,
It negyva akis iš namų apleistų.
Liūdesys tarsi rūkas mano sielą apgaubia,
Aš visai nebijau vėl liūdėti ir laukt,
Sapnavau, kad lyja mirusiais paukščiais
Iš šalto ūkanoto dangaus.
Kalėdų rytą
Kalėdų rytą sodo obelis pražydo...
Pasipuošė plonu vualiu nuotakos skaisčiu...
Sustojo laikas...Dievas nužengė į žemę...
Ir tyliai palietė mane savo pirštu...
O šaltas vėjas drėskė baltus žiedus
Nekęsdamas kvepėjimo Dangaus...
O nuogos medžio šakos glaudė Kūdikėlį
Įsuptą nesvetingos žemės vystykluos...
Tuštuma
Bijau pažvelgti Tuštumai į jos akis,
Nes jos negyvos...neregės ir šaltos...
Pažvelgt į pragarą, į nebūtį,
Į sraigės kiautą be gyvybės tuščią,
Barškantį kraupiu mirties ritmu...
Ir paskandintą jūros bangose...
Neliepk pažvelgti Tuštumai į jos akis,
Nes jos spalvų neturi...
Ten tik juodos akiduobės, išlestos varnų alkanų...
Apgink mane nuo jos žingsnių, stingdančių kaip mirtis,
Nuo jos kvapo, baisesnio už lavonų tvaiką,
Nuo jos spengiančios tylos,
Kraupesnės už kapinių tylą...
Kaip antkapis pilka tokia sunki ir slegianti...
TUŠ-TU-MA
Sula
Šiandien dviese paklydę miške
Ištroškusiom lūpom pavasarį gėrėm,
O iš beržo ištryškus sula
Medumi mūsų gyslom tekėjo.
Ir abu pasimetę miške
Išsigandę nei stirnos į vienas kitą žiūrėjom,
O iš beržo įpjauto veržės sula
Ugnimi širdyse išsiliejo.
Rasos lašeliai
Ryto rasos lašelis man ant kaktos užtiško
Ir ryto gaivuma užliejo mano širdį.
Beprabundąs varnėnas kapteli bepradedančią sirpti vyšnią,
Ir kalas rausvas saulės spindulys pro šaltą stiklą.
Surinksiu ryto rasą kaip karolius
Tavajai širdžiai atgaivinti.
Prie Atsidūsėjimų tiltelio
Prie Atsidūsėjimų tiltelio
Paliki savo atodūsį,
Lyg lengvą gondolos siūbavimą,
Lyg gracingai užgesintą natą baltam rojaly
Skambant Šopeno etiudui.
Lyg mirtininko iškvėpuotą aistrą gyvenimui
Ir jo paskutinį „sudie“...
Lyg neišsipildžiusią Meilę, –
Trapų žvakės plevenimą.
Ir liks tiktai
Ir liks tiktai švininiai sunkūs debesys
Ir skaudžiai geliantis rudens lietus
Ir gervės plunksna taip į širdį smigusi, taip slegianti
Kaip nepalenkiama rūsti lemtis
Kaip aprūdijęs laikas, dienos lekiančios,
Staiga pravirkęs toks aptemęs ir nepaguostas dangus.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.5
