Žaidimai Dievo laukuose
Pardavėja, Aš arčiau...
Renata Kalnikaitė
Esu Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos 4g klasės mokinė, M. Valančiaus kuopos ateitininkė.
Kaip ir kiekvienam ateitininkui, man svarbiausia tikėjimas ir gilinimasis į jį. Savo gyvenimo be Dievo neįsivaizduoju. Man Jo reikia, kad turėčiau kam kas vakarą padėkoti už praėjusią nuostabią dieną.
Savo pašaukimo dar ieškau ir nesu tikra, kad tai – kūryba, prozos rašymas ar poezija. Mėgstu save daug kur išbandyti. Labiausiai žaviuosi Vytauto Mačernio poezija ir Igno Šeiniaus proza.
Esu tikra užuomarša ir tinginė, tad stengiuosi ugdyti valią, kad kitiems ir sau nebūčiau našta.
Kiekviename sutiktame žmoguje stengiuosi pamatyti ką nors gera ir už tai jį pamilti.
Labai myliu kates ir bijau vorų.
Galėčiau visą gyvenimą mokytis... Mėgstu sportuoti, skaityti, gaminti saldumynus ir jais lepinti draugus, daryti rankdarbius, fotografuoti, piešti. Domiuosi kalbomis. Savarankiškai mokausi ispanų kalbos, nors pati gražiausia, žinoma, lietuvių kalba.
Pardavėja
Baigėsi pamokos ir aš pavargusi kulniuoju namo. Einu link parduotuvės, nes visada užsuku pas mamą. Bet kažkodėl neinu vidun, sustoju ir žiūriu į ją pro stiklines duris. Pardavėja sėdi, sukinėjasi į visas puses, tai spaudo kasos aparato mygtukus, tai skaičiuoja pinigus. Bet visada su ta keistai prisiūta šypsena. Ji šypsosi kiekvienam: aštuonmečiui, už paskutinius centus perkančiam saldainį, senyvai močiutei, pamiršusiai akinius ir nematančiai duonos kainos, alkoholikui blizgančiom akim ir drebančiom rankom, jau nebenulaikančiom to dar vieno butelio... Matau, kaip ji atiduoda grąžą ir sako:
– Prašom, du litai dvylika centų.
Ir vėl ta šypsena... Štai kodėl ji parėjusi mums nesišypso... Nebesišypso...
Jau nebeinu pas mamą, kojos pačios neša namo... Kai ji vakare grįžta, įpilu jai arbatos ir klausiu, kaip sekėsi darbe. O ji atsako:
– Gerai, šiandien viena senutė atnešė man angliškų saldainių – vaikaičių lauktuvės. Sakė, kad neitų į mūsų parduotuvę, jei aš nedirbčiau... O kodėl klausi?
Aš arčiau...
Šauki, rėki, kaip tau viskas nusibodo, nebepakeli triukšmo... Aš pritildau švilpiantį vėją, bet buliaus tavyje sutramdyti negaliu...
Verki, raudi visą dieną, nes draugas nesugebėjo atleisti... Juk jau visa mokykla žino, kas „papuošė“ miestelio bibliotekos duris... Glaudžiu tave, apkabinu – nejauti... Bet juk negaliu pririšti ožio tavyje, kuris neturi pakaušy akių ir savo uodegos nemato...
Varstai drabužių spintos duris ir niršti, kad neturi tokio „miniako“ kaip Miglė... Bandau atkreipti tavo dėmesį – aš nieko neturiu, o tau atiduodu viską... Tačiau nesugebu apkarpyti tavo povo uodegos, kuri užstoja tau mane...
Kiekvieną sekundę kartoju tau, kaip myliu tave, šnibždu prie pat ausies... Tu negirdi... Juk aš ausinuko nuimt negaliu...
Keliauji namo – laiminu tavo žingsnius...
Miegi – apkloju, bučiuoju...
Tau šalta – apglėbiu pavargusiais sparnais...
Aš arčiau, nei tu manai, arčiau, nei gali pamatyti...
„Ateitis“, 2009 m., Nr.8
