Žaidimai Dievo laukuose
Po ruduoju skėčiu
Kamilė Kaselytė
Aš ją pažinojau. Moterį po ruduoju skėčiu. Ji buvo maždaug keturiasdešimties, kai mes auštant išbėgdavome į mišką arba gerdavome kavą šaltais rudenio vakarais. Mes niekada nejausdavome amžiaus skirtumo, bet ne tik dėl nenusakomos jos išvaizdos. Ji nebuvo labai graži, bet neatrodė nei senyva, nei jauna. Miranda, – taip ją visi vadino, nors nemanau, kad toks buvo tikrasis jos vardas, – turėjo tarsi šydą, kuris neleido pažvelgti į jos vidų. Girdėjau, kad tikrasis jos vardas – Marcelė, bet ji nemėgo taip vadintis, nes tai priminė marcipaninius saldainius, kurių ji tiesiog nekentė... Man patikdavo įdubę jos skruostikauliai, nors Miranda jų nemėgo. Jos lūpos buvo siaurutės, vos matomos, tačiau akys – didelės, plačiai atmerktos. Visada gilios, kaip tamsiausia įduba, atviros, vaikiškai linksmos, savaip žvelgiančios į platųjį pasaulį. Tamsūs juodi antakiai išryškino jos baltą odą, o nosis buvo šiek tiek kreiva, bet ji jai tiko ir suteikė paslaptingumo. Miranda buvo liekna, tačiau, matyt, gal ir todėl, kad valgė mažai ir retkarčiais rūkė savo plonąsias cigariles. Tačiau net ir tai jai tiko. Kažkodėl kiekvienas blogas ar netobulas dalykas darė ją tik dar įdomesnę.
Būčiau neteisinga, jei nepasakyčiau, kodėl ji visus žavėjo. Dar gyvi žmonės, kurie ją pažinojo, pasakytų, jog ji buvo vieniša. Miranda neturėjo daug draugų. Paslaptingoji moteris buvo nesuprasta, o gal tiesiog neišgirsta. Ji nemėgo viešumos, išeidavo į miestelį tik tamsiomis, lietingomis naktimis arba, kaip ji pati sakydavo, eina pasiklausyti drugelių šnabždesių. Tačiau ji juk buvo rašytoja, bemieges naktis leisdavusi tamsiame kambaryje prie stalinės lempos. Tomis naktimis rašytoja nemėgdavo būti trukdoma. Norėjo girdėti spausdinimo mašinėlės tarškėjimą. Ji paskęsdavo cigarilių dūmuose, kaip ir savo mintyse.
Miranda buvo draugiška, nors tokia neatrodė. Ji galėdavo mane prajuokinti savo britišku humoru, taip pat ir pravirkdyti, tačiau tuo nesinaudojo. Moteris turėjo savo vertybes, jas drąsiai rodė, apie tai daug rašė. Ji buvo aštraus proto, gilaus sąmojo žmogus, nepatenkinta tuometiniais žmonėmis. Stengėsi juos keisti, tai atsispindėjo jos knygose. Miranda tikėjo aukštesniąja galia, juk ant jos kaklo kabojo mažas perlinis kryželis, o dar labiau – žmonėmis, jų galia. Man dažnai sakydavo, kad mes, jaunieji žmonės, galime viską keisti, sustumdyti kaip reikia. Tiesą sakant, aš kartais bijodavau labai atvirai ko nors paklausti, nes apie ją sklandė daug legendų. Kartą aš pasiteiravau, kur jos vyras. Buvau girdėjusi pasakojimų, kad ji turėjo vyrą, tačiau, kaip sakoma, vieną naktį jie baisiai susipykę. Žmonės kalba, kad jos vyras visą naktį paslapčia skaitęs jos dienoraštį, kuriame buvo peikiami žmonės, draugai, jis pats, visur buvo minimi vardai ir pavardės, žmonių paslaptys, nuodėmės, kurias žinojo tik Miranda. Ten ji smulkiai aprašydavo viską, kas kankindavo ją kasnakt. Kūrybinės kančios, bemiegės naktys, nesuprastos mintys, kankinančios idėjos ir iliuzijos... To niekas neturėjo perskaityti. Tačiau ji pabudo, ją pažadino pranašiškas sapnas. Pabudusi Miranda pamatė vyrą, skaitantį jos sielos gelmių dienoraštį. Kalbama, kad ji pati yra pasakiusi, jog žmogus, iki galo ją pažinęs, bus priverstas nuskristi į šviesą kaip naktinis drugelis... Taigi kai jos paklausiau apie vyrą, moteris ramiai pastatė nebaigtą gerti kavos puodelį, pakilo nuo kėdės, pasiėmė savo rudąjį skėtį, juodąjį paltą baltai blizgančiomis sagomis ir išėjo.
Bet aš ją supratau, Miranda niekada niekam per daug nežadėjo. Daug buvo tokių, kurie mielai būtų buvę jos draugais, tačiau ji turėjo daugybę švelnių, rudų popieriaus lapų, spausdinimo mašinėlę ir cigarilių bei tikėjimo tuo, ką daro.
Ji labai mylėjo žirgus. Mes dažnai išvažiuodavome iš miesto pajodinėti. Čia Miranda man dar labiau atsiskleisdavo. Moteris kvėpdavo gryną orą, vilkėdavo savo mėgstamiausius drabužius: baltą megztą kepurę, juodą odinę liemenę su įmantriu užsegimu, trumpas baltas jodinėjimo kelnes ir aulinius batus. O rudasis skėtis buvo amžinas jos palydovas, tarsi tuoj turėtų pasirodyti lietus. Tokiomis akimirkomis Miranda man pasakodavo savo knygų ištraukas, jau išleistų ir dar nebaigtų. Tačiau be pagyrų, emocingai ir nepatetiškai. Jos malonus ir kaip vynas sodrus balsas kartais pritildavo. Ji niekada nepasakydavo nei per daug, nei per mažai.
Už tai ir už daug kitų gražių dalykų ją gerbiu. Už kiekvieną dieną, rimtus patarimus ir galimybę kitaip mąstyti. Dėkoju... Knygų puslapiai gali išblukti, cigarilių dūmai – išgaruoti, bet žmogaus iš širdies jokia jėga negali išplėšti.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.9
