Rubrikos

Rėmėjai

Ateitininkų šalpos fondas (Ateitis Relief Fund, Inc.)

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Ateitininkų fondas

Žaidimai Dievo laukuose

Šešėliai tyliai niūniavo senąją mūsų dainą. Aš stovėjau, laukdama nežinia ko. Matyt, žinodama, kad tu vėl nepasirodysi. Akmeninis mano veidas, šioks toks sarkazmas ir netikras juokas... Vaikai, žaidžiantys lauke. Linksmai, be rūpesčių. Bet ir be meilės, be užsidegimo. Be impresijos. Nuklystu mintimis kažkur toli... Saulė verčia pakilti, nutolti nuo žemiškųjų minčių. Nuklystu atgal, į praeitį, kur, rodos, nebuvo rūpesčių. Kur žaliavo ramunių pilnos pievos, kur močiutė semdavo iš šulinio vandenį... Ten, kur, kaip vaikiškoje karalystėje, pildydavosi visi mano norai. Pasaulis nestovi. Jis juda vis greičiau ir greičiau. Aš žinau, kad stovėjimas vietoje nieko nekeičia ir yra blogiausias sprendimas. Tačiau stoviu. Galėčiau eiti, bet nėra kur. Kiekviena vieta primins ką nors. Saulė neatrodys šviesi. Gatvės bus liūdnai tuščios. Žmonės neintelektualūs, be svajų. Menas nuskęs. Ištirps mintyse. Piešimas taps kančia. Rašymas – tuščiu popieriaus gadinimu. Muzika – tik paskutinis lašas. Tik paskutinis lašas mano liūdesio. Muzika ir aš. Susiliesime. Būsime dykuma, kuri be menininko yra tik beprasmė karščio erdvė. Beformė masė. Be Dievo prisilietimo. Ištuštėjusi. Ištroškusi. Absoliučiai išsekusi. Įkaitusi ir vėl nakčia atšalusi. Dinamiška. Ieškanti, bet nebetikinti. Užburtos rutinos auka. Liekana. Iliuzija... Apie ką aš? Apie dykumą ar apie save? Matyt, aš – išsekusi bekraštė dykuma.

„Ateitis“, 2009 m., Nr.9